>

Nuo senų laikų žmonės prie savo namų augino iš svetimų kraštų parsigabentus augalus. Jau senovės šumerai buvo įveisę sodus. Dėl įvairios naudos žmonės siekė savo aplinkoje įkurdinti svetimžemius augalus.

Svetimžemėmis vadiname tokias organizmų rūšis, kurios į tam tikrą teritoriją pateko dėl tikslingos ar atsitiktinės žmonių veiklos ir kurios toje teritorijoje niekada neaugo.

Dabartiniame globaliame pasaulyje, kai tolimiausi kraštai tampa lengvai pasiekiami, gamtinės kliūtys (vandenynai, kalnai ir kt.) trukdžiusios daugeliui rūšių savaime išplisti, nebetenka prasmės. Žmonės ėmė sąmoningai gabenti rūšis net iš labai tolimų kraštų ir kurdinti jas parkuose, soduose, gėlynuose, daržuose, pasėlių laukuose, plantacijose.

Kol svetimžemės rūšys auga joms skirtoje dirbtinėje aplinkoje, grėsmės nėra. Tačiau svarbu suprasti, kad tikslingai atvežti ir tam tikrą laiką dirbtinėmis sąlygomis auginti bei veisti augalai palyginti lengvai prisitaiko naujose vietose. Svetimžemiai organizmai iš kontroliuojamos aplinkos gali išplisti į vietinę gamtinę aplinką, įsitvirtinti joje ir sukurti ilgalaikes, stabilias populiacijas (natūralizuotis).

Jei svetimžemė rūšis natūralizuojasi naujoje gamtinėje aplinkoje ir sparčiai plinta į kitas teritorijas bei daro žalą vietinėms ekosistemoms (keičia jas) – ji laikoma invazine rūšimi. Invazinės rūšys turi neigiamos įtakos ekonomikai, o dažnai ir žmonių sveikatai.

Invazinė rūšis patekusi į naują aplinką, itin greitai joje prisitaiko ir nukonkuruoja vietines rūšis. Konkurencija paprastai vyksta: dėl teritorijos (labiau būdinga augalų rūšimis) arba dėl maisto (daugiausia tarp gyvūnų). Neigiamas invazinių rūšių poveikis dažnai būna ir dėl naujų ligų sukėlėjų pernešimo, dėl kurių gali įvykti masiniai vietinių rūšių išmirimai. Invazinė rūšis gali maitintis vietinėmis rūšimis – taip jas išnaikindama fiziškai.

Po tiesioginio gamtinių buveinių naikinimo, svetimžemių – invazinių organizmų plitimas yra antra pagal svarbą šių laikų grėsmė biologinei įvairovei. Pavyzdžiui raukšlėtalapis erškėtis plisdamas pajūrio kopų buveinėse gana sparčiai suformuoja tankius, brūzgius sąžalynus, užimdamas vietinių augalų augavietes. Vietinės augalų rūšys nyksta, o kartu nyksta ir su jomis susijusios gyvūnų rūšys, nelieka smėlio kopų buveinių – naikinama biologinė įvairovė.

Dabartiniu metu yra stebimas sunkiai valdomas svetimžemių rūšių plitimas į gamtinę aplinką. Svetimžemių rūšių skaičius nuolat didėja dėl intensyvėjančios globalios žmonių veiklos bei klimato kaitos. Šiuo metu Lietuvoje vien svetimžemių augalų aptinkama daugiau kaip 550 rūšių iš kurių apie penktadalis yra potencialiai invaziniai.  į Lietuvos invazinių organizmų sąrašą yra įtraukta 18 augalų ir 17 gyvūnų rūšių, kurios kelia rimtas ekologines grėsmes Lietuvos gamtinėse buveinėse.

Siekiant spręsti invazinių rūšių keliamas problemas, būtina kompleksiškai vykdyti invazijų prevenciją bei invazinių rūšių populiacijų kontrolę ir naikinimą.

Invazinių rūšių prevencija

Patikimiausias būdas išvengti svetimžemių rūšių invazijos ir jų neigiamo poveikio aplinkai yra prevencija. Tai siekimas kuo labiau sumažinti svetimžemių rūšių patekimą į vietinę gamtinę aplinką. Invazinių augalų plitimas priklauso nuo daugelio veiksnių. Augalų sėklas ir kitas daugintis galinčias dalis (šakniastiebius, stiebagumbius ir kt.) išnešioja vėjas, gyvūnai, vanduo. Žmonės invazinius augalus platina sodindami juos prie atvirų vandens telkinių, netinkamai atsikratydami sodų ir daržų atliekų, perveždami dirvožemį ar gruntą. Dažnai invaziniai augalai platinami  transporto priemonėmis bei pervežant įvairius krovinius. Būtina suprasti, kad negalima iš kitų kraštų gabenti jokių augalų. Gėlynai ir želdynai turi būti prižiūrimi taip, kad augalai nesubrandintų sėklų. Yra daug paprasčiau užkirsti invazinių rūšių patekimą nei vykdyti jų naikinimą. Deja, veiksmingos prevencijos sistemos Lietuvoje nėra sukurta, todėl labai svarbu yra edukacija ir kiekvieno piliečio sąmoningumas.

Invazinių rūšių populiacijų kontrolė ir naikinimas

Kartais išnaikinti visos invazinės rūšies populiacijos neįmanoma, todėl apsiribojama gausumo, dauginimosi bei plitimo mažinimu. Tokia populiacijos kontrole siekiama, kad invazinė rūšis neplistų iš apibrėžtos teritorijos ir padarytų kiek įmanoma mažiau žalos. Pavyzdžiui Kuršių nerijoje labai sudėtinga išnaikinti muilinę guboją bei raukšlėtalapį erškėtį, todėl gausos mažinimo priemonės taikomos vertingiausiose teritorijose – rezervatuose ir retų augalų augavietėse.

Invazinių organizmų naikinimas yra brangiausias kovos būdas. Naikinimo būdai ir priemonės parenkami atsižvelgiant į konkrečios teritorijos sąlygas, kad būtų nukreiptos tik į invazinę rūšį ir kuo mažiau kenktų aplinkai.

Kovojant su invaziniais organizmais - pagrindinė taisyklė, kurios būtina laikytis (nesvarbu koks naikinimo metodas pasirenkamas) – privalu užtikrinti naikinimo priemonių taikymą ilgą laiką. Jei naikinimo priemonės kurį laiką nevykdomos, invazinių organizmų populiacijos atsikuria. Tokiu atveju laikas ir resursai būna iššvaistyti veltui.  

Kuršių nerija tikras bandymų laukas, čia tikslingai buvo įveista nemažai svetimžemių augalų rūšių.

Leidinys apie invazines rūšis Kuršių nerijoje

Kuršių nerijoje sutinkamos invazinių augalų rūšys

Atnaujinimo data: 2024-03-27