Kraštovaizdis

Kuršių nerija – tai išskirtinis smėlio kopų kraštovaizdžio pavyzdys, atspindintis harmoningą gamtos ir žmogaus sambūvį, pasižymintis gamtos ir kultūros vertybių gausa. Tai jūros, vėjo ir žmogaus veiklos sąveikoje susidaręs ir tebesiformuojantis kultūrinis kraštovaizdis, kurio išlikimui grėsmę gali kelti negrįžtami pokyčiai.

Kuršių nerijos formavimosi istorija siekia daugiau nei 7000 metų. Visą šį laikotarpį pusiasaliui grėsmę kėlė gamtos jėgos, vėliau prisidėjo ir neatsakinga žmogaus veikla. Nuo XVI a. vykę intensyvūs miškų kirtimai, gyvulių ganiava, dervos ir medžio anglies gavyba, sakinimas, miško gaisrai vedė prie didžiulių kraštovaizdžio pokyčių. Dėl smarkiai sumažėjusių miškų plotų iš jūros išmetamas smėlis formuoja naujas slenkančias kopas, kurios užkloja parabolines kopas, miškų liekanas, per 1706-1846 m. laikotarpį palaidoja 14 kaimų. Šį masinį smėlio judėjimą sustabdė tik didžiulio masto kopų sutvirtinimo bei apželdinimo darbai.

Per XIX a. vėjo pustomo smėlio dykynėje žmogus sukūrė neregėto masto kūrinį, kuris 2000 m. lapkričio 27 d. – gruodžio 2 d. Pasaulio paveldo komiteto XXIV sesijoje Kairėse (Cairns, Australijoje) buvo įvertintas kaip Pasaulio reikšmės kultūros vertybė ir įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Nacionaliniu mastu Kuršių nerijos unikalumas įvertintas dar 1960 m. čia įkuriant landšaftinį draustinį, 1976 m. – valstybinį miško parką,  o 1991 m. čia įsteigiamas nacionalinis parkas.