Ilgakotis lakišius

Ilgakotis lakišius (Bidens frondosa) yra vienmetis 10–150 cm, aukščio gausiai šakotas augalas. Savaime rūšis paplitusi Šiaurės Amerikoje. Europoje ilgakotis lakišius pirmą kartą užregistruotas Prancūzijoje 1762 m. Augalas į Europą pateko atsitiktinai. Kibūs lakišių vaisiai prisitaikę, kad juos platintų sausumos gyvūnai, vandens paukščiai ir žmonės. Vaisius toli išnešioja vandens srovės.

Lietuvoje pirmą kartą ši rūšis aptikta 1982 m. Kaune, Nemuno pakrantėse. Lietuvoje jie paplitę visose Nemuno ir Kuršių marių pakrantėse, plinta kitomis į Nemuną įtekančiomis (Neries, Nevėžio, Šventosios ir kt.) upėmis. Per pastarąjį dešimtmetį išplito kai kurių ežerų pakrantėse.

Aptinkamas visoje Kuršių nerijoje drėgnose, nendrėmis neapaugusiose buveinėse prie marių.

Grėsmės. Ilgakotis lakišius, palyginti su savaiminių rūšių lakišiais, mažiau reiklus dirvožemio drėgnumui, todėl gerai auga ir gana sausose vietose. Ilgakočiai lakišiai sparčiai auga ir suformuoja gana tankius sąžalynus, konkuruoja su vietiniais žoliniais augalais ir dažnai tampa vyraujančia rūšimi. 

Kovos būdai. Siekiant išvengti tolesnio rūšies plitimo, rekomenduojama sąžalynus nuolat nupjauti (visą vasarą ne rečiau kaip kas mėnesį) ir neleisti subrandinti sėklų. Jeigu ilgakočių lakišių nedaug, juos galima išrauti prieš žydėjimą arba jo pradžioje. Nupjautą žolę, jeigu nesusidariusios sėklos, galima panaudoti kompostui.