Vėlyvoji ieva

Vėlyvoji ieva (Padus serotina) yra iki 10-20 m aukščio medis, taip pat auga kaip krūmas. Rūšis savaime paplitusi Šiaurės Amerikoje. Europoje vėlyvąsias ievas pradėta auginti XVII a. pradžioje, o XIX a. pabaigoje jas imta sodinti miškuose tikintis, kad bus gaunama vertingos medienos. Spygliuočių miškuose jos buvo sodinamos siekiant sutrukdyti plisti gaisrui. Didelę įtaką šių augalų paplitimui turėjo tai, kad jie buvo sodinami miškuose ir dekoratyviniuose želdynuose. Vėlyvoji ieva dauginasi sėklomis ir plinta šakninėmis atžalomis. Vaisias minta paukščiai, taigi jų sėklos gali būti išnešiojamos labai dideliu atstumu nuo tėvinio augalo.

Lietuvoje vėlyvoji ieva natūralizavosi ir sparčiai plinta miškuose. Labiausiai ji paplitusi pietiniuose ir vakariniuose šalies rajonuose.

Vėlyvoji ieva aptinkama visoje Kuršių nerijos teritorijoje. Rūšis gausiai auga ir sudaro sąžalynus šviesiuose pušynuose, miškų pakraščiuose.

Grėsmės. Buveinėse didėjant vėlyvųjų ievų tankumui, rūšių įvairovė sumažėja ne tik žolių ir samanų, bet ir krūmų bei medžių arduose. Vėlyvosios ievos slopina savaiminį vietinių medžių atsinaujinimą. Visose vėlyvųjų ievų dalyse yra ciano rūgšties, todėl jų nuokritos gali turėti įtakos įvairiems gyvūnams, yra užregistruota gyvulių apsinuodijimo atvejų.

Kovos būdai. Vėlyvąsias ievas galima naikinti mechaninėmis priemonėmis – medžius nukirsti bei išrauti kelmus ir jaunus augalus. Efektyviausias naikinimo būdas – derinti chemines ir mechanines naikinimo priemones.