Smulkiažiedė sprigė

Smulkiažiedė sprigė (Impatiens parviflora) yra vienametis augalas, savaime paplitęs Centrinės Azijos kalnuose. Kaip svetimžemis augalas ji plačiai paplitusi daugelyje Europos šalių. Pirmiausia šių augalų buvo aptikta greta botanikos sodų, kurių kolekcijose jie buvo auginami. Nuo XIX a. vidurio jie pradėjo sparčiai plisti miškuose.

Lietuvoje smulkiažiedės sprigės iki XX a. vidurio buvo retos, o sparčiai plisti pradėjo nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio vidurio. Dabar rūšis plačiai paplitusi visoje šalyje ir yra vienas iš dažniausių miškuose aptinkamų invazinių augalų. Didžiausią įtaką rūšies plitimui Europoje turėjo žmonių veikla. Manoma, kad labiausiai šio augalo išplitimą lėmė miškuose naudojamos transporto priemonės (sėkloms prilipus prie ratų).

Smulkiažiedė sprigė paplitusi visoje Kuršių nerijoje vidutinio drėgnumo ir drėgnuose mišriuose ir lapuočių miškuose, eglynuose, rečiau pušynuose.

Grėsmės. Smulkiažiedės sprigės auga gerai apšviestose vietose, bet puikiai pakenčia ir ūksmę. Jos gali augti net ten, kur žemės paviršių pasiekia tik 5 proc. Saulės šviesos. Dėl to šie augalai geba užimti miškuose susidariusias laisvas ekologines nišas – plotus, kuriuose žolinių augalų danga sunaikinta arba jos nėra dėl šviesos stygiaus. Miškuose smulkiažiedės sprigės konkuruoja su žoliniais augalais ir dažnai tampa vyraujančia žolių ardo rūšimi. 

Kovos būdai. Kadangi rūšis labai išplitusi, veiksmingų ir paprastų kovos priemonių su miškuose augančiomis smulkiažiedėmis sprigėmis nėra. Tose teritorijose, kur būtina apsaugoti biologinę įvairovę arba vertingas buveines, pakankamai efektyvi kontrolės priemonė – dažnas augalų pjovimas (išrovimas), neleidžiant, kad susidarytų ir subręstų sėklos.