2022 bičių metai

Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija 2022 m. buvo skelbusi Bičių metais, kurie skirti tyrinėti ir susipažinti su nerijoje gyvenančiais bitiniais vabzdžiais. 2017 m. Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja, Slovėnijos atstovų iniciatyva, paskelbė gegužės 20-ąją Pasauline bičių diena. Ši diena – bitininkystės pradininko Antono Janšos (1734-1773) gimimo diena.

Yra vos keletas vabzdžių, kuriuos žmonės išmoko auginti savo reikmėms ir vieni iš jų – bitės. Laukinių medunešių bičių lizdus mūsų protėviai buvo išmokę kopinėti dar istorijos priešaušryje... Mūsų kraštuose bitės nuo seno turėjo ypatingą reikšmę ir net jas globojančius dievus ‒ Bubilą ir Austėją. Senovės lietuviai labai gerbė bites, jas laikė šventais gyviais, net yra posakis, kad „miršta tik žmonės ir bitės“. O žodis „bičiulis“ yra atsiradęs iš žodžio „bitė“ ir reiškia nuoširdų, ištikimą draugą. Tai kildinama nuo bitininkų tarpusavio įsipareigojimų vykdymo, kurių sulaužymas buvo lygus sulaužyti priesaiką. Bičių gaminamas medus visose tautose ir kultūrose buvo labai svarbus ir dažnai turėjo ritualinę reikšmę.

Tačiau bitiniai vabzdžiai yra svarbūs ne tik dėl gaminamo medaus (medunešių bičių ne tiek ir daug rūšių). Manoma, kad net 80 % maistui auginamų augalų yra bitinių vabzdžių (bitės, kamanės, vapsvos) apdulkinami augalai. 

Bitiniai labai sena gyvūnų grupė. Laikoma, kad pirmosios bitės išsivystė maždaug prieš 80 mln. metų, o medunešės bitės ‒ prieš 15 mln. metų. Pasaulyje yra žinoma apie 35.000 bitinių vabzdžių rūšių, o Lietuvoje apie 350 rūšių.

Mokslas tiriantis bites vadinamas melitologija, o namines bites (Apis mellifera) tirianti melitologijos dalis – apiologija. Bitiniai vabzdžiai yra giminingi skruzdėms ir turi bendrą protėvį. Jei rašytume bitiniams zoologinę pažymą, joje būtų užpildytos tokios grafos, kad jie priklauso: gyvūnų karalystei, nariuotakojų tipui, vabzdžių klasei, plėviasparnių būriui ir bitinių antšeimiui, kuris apjungia keliolika šeimų.

Esame įpratę manyti, kad bitės yra bendruomeniniai ir daug medaus atsargų gaminantys vabzdžiai, tačiau taip gyvena tik evoliucijos eigoje aukštesnį išsivystymą pasiekę bitiniai. Aukštesnieji bitiniai (pvz. medunešės bitės) gyvena didelėmis bendrijomis (šeimomis), kurios didžiausią dalį sudaro lytiškai nesubrendusios patelės (darbininkės). Šeimos centre yra lytiškai subrendusi patelė (motinėlė) taip pat periodiškai užauginami patinai (tranai). Žemesnieji bitiniai (pvz. šilkbitės) nesudaro bendrijų ir kiekviena patelė atskirai įsirengia lizdą, kuriame (nors ir ne visada) pati prižiūri ir maitina lervytes.

Bitiniai paplitę visose buveinėse, kur yra daug žiedinių augalų, nes tiek suaugę vabzdžiai, tiek jų lervos maitinasi nektaru ir žiedadulkėmis. Dauguma bitinių lizdus savo palikuoniams rausia dirvožemyje, kiti – įkurdina negyvoje medienoje.

Bitės (bei kiti bitiniai) – daugeliu atžvilgiu yra įdomūs ir unikalūs gyvūnai ir jau neatsiejamai susiję su žmonių visuomenių gyvenimu. Tačiau pastaruoju metu manoma, kad apie 16 % vabzdžių apdulkintojų, tame tarpe ir bitinių gali išnykti dėl jų gyvenamosios aplinkos pokyčių, pesticidų naudojimo ir netinkamo ūkininkavimo.