Bitės lapkirpės

Jei pasiseks pamatyti kiek neįprastą bitę kažkur skubančia su žalio lapo skiaute, žinokite – nepasivaideno. Jūs sutikote bitę lapkirpę. Šios laukinės bitės nepriklauso socialinių vabzdžių grupei. Tai pavienės bitės – patelės vienos rūpinasi savo būsimąją karta (nėra bičių darbininkių).

Lizdus lapkirpės bitės paprastai įkuria jau esančiose ertmėse ir skirtingų rūšių pasirinkimai yra labai įvairūs. Lizdai gali būti įrengti tuščiaviduriuose augalų stiebuose, sienų kiaurymėse, po akmenimis, sutrešusiuose medžiuose, apleistuose vabzdžių urveliuose ar net tuščiose kriauklėse. Aptikusi lizdui tinkamą ertmę, patelė pradeda įrenginėti lizdo kameras, kur į kiekvieną iš jų bus padėta po kiaušinėlį, o iš jo išsirisiančiai lervytei susandėliuota žiedadulkių ir nektaro atsargų. Priklausomai nuo lapkirpių bičių rūšies, lizdo kameroms įrengti naudojamas įvairios medžiagos: tikrosios lapkirpės naudoja augalų lapus ir žiedus, vilnabitės – augalinį pluoštą (augalų plaukelius, tiesiog nugremžia nuo lapo), sakų bitės – sakus, bitės mūrininkės – molio ar smėlio daleles. 
Tačiau šioje šeimoje yra ir tokių bičių rūšių, kurių patelės nesirūpina lizdo statyba. Vienintelis jų rūpestis surasti tinkamą kitos bitės jau įrengtą lizdą ir ten padėti savo kiaušinėlį. Tai gegutės bičių pasaulyje. Kai iš kiaušinėlio išsirita „gegužiukas“, jis nugalabija lizdo šeimininkės lervytę ir toliau vienas naudojasi suneštu maistu.

Bitės lapkirpės žiemoja lervutės fazėje, o sekančiais metais ritasi nauja karta. Patinai žūva kai tik susiporuoja, o patelės gyvena apie keletą savaičių ir per šį laiką turi suspėti įrengti lizdą, ir prieš padedant kiaušinėlius parūpinti pakankamai maisto (nektaro ir žiedadulkių).

Lietuvoje labiau išplitusios tikrosios lapkirpės: margoji, beržinė ir osmijos – bitės mūrininkės.