Bitinių kūno sandara

Bitiniai paplitę visame pasaulyje, visur kur tik yra žydinčių augalų. Pagal gyvenimo būdą dauguma bitinių gyvena pavieniui, rečiau tai  bendruomeniniai vabzdžiai (pvz. kamanės, medunešės bitės). Bendruomeniniai bitiniai pasižymi tuo, kad skirtingų lyčių atstovai skiriasi išvaizda (lytinis polimorfizmas), o pavieniui gyvenantiems (solitariniai vabzdžiai) tai nebūdinga. Bendruomeninių bitinių bendriją (šeimą) sudaro motinėlės (lytiškai subrendusios patelės), patinai (tranai) ir darbininkės (lytiškai nesubrendusios patelės). Tačiau, nežiūrint išvaizdos įvairovės, visi bitiniai turi bendrų bruožų.

Vien todėl, kad bitė gali įgelti – mes žinome kaip ji atrodo. Gal net spėjame pamatyti, kad turi 2 poras plėvinių sparnų ir tuo skiriasi nuo musių. Štai – žiedmusės savo juodai – geltonai dryžuotais pilvais pamėgdžioja bitinius, bet turi tik vieną porą sparnų. Prieš skrydį, bitė sparnus ištiesia horizontaliai ir jie sukimba sudarydami vieną plokštumą. Skrydžio metu sparnais suplasnojama vidutiniškai 240 kartų per sekundę. Jei bitė  yra su kroviniu (žiedadulkėmis ir nektaru) gali skristi apie 30 km per valandą greičiu.

Bitinių kūno paviršius (net akys) apaugęs įvairių įvairiausiais plaukeliais, kurie yra labai skirtingi. Jie gali būti – trumpi bei ilgi, lygūs kaip šereliai ar šakoti ir priklausomai nuo sandaros, skirti įvairiems tikslams. Vieni plaukeliai saugo akis nuo pažeidimų, kiti – kvėpavimo organus nuo užteršimo dulkelėmis, treti turi jutimo organus, ketvirti – tarnauja kaip šepetėliai kūnui nuvalyti ir žiedadulkėms surinkti, penkti – padeda reguliuoti kūno temperatūrą.

Bitinių kūną sudaro 3 pagrindinės dalys: galva, krūtinė ir pilvelis.

Bitės kūno sandara (pagal the-scientist.com)

Galvos priekyje yra dvi antenos (jose įvairūs jutimo organai), šonuose didelės sudėtinės akys (sudarytos iš paprastų mažų akelių), o viršugalvyje 3 mažos, paprastos akelės. Tiek daug akių reikia, kad bitės galėtų išskirti daiktų kontūrus ir spalvų bei atspalvių įvairovę. Bitinių burna sudėtingos sandaros. Viršutinėje dalyje yra stiprūs dantyti žandai. Šie žandai dirba kaip žirklės ir jais vabzdys gali griaužti ir smulkinti kietus daiktus bei minkyti vašką lipdant korius. Apatinė burnos dalis panaši į straubliuką, kuriuo galima pasiekti giliai gėlės žiede esantį nektarą. Ilgiausią straubliuką turi kamanės – net 8-13 mm.

Bitės kaip ir visi vabzdžiai – turi 3 poras kojų. Kojos ir sparnai yra krūtinės dalyje. Kojos skirtos ne tik vaikščiojimui, jomis renkamas ir gabenamas maistas. Medunešių bičių darbininkių kojų letenėlės yra apaugusios standžiais šereliais, kurie sudaro šepetėlį, o jų pagalba surenkamos žiedadulkės. Įvairios bitinių grupės žiedadulkėms rinkti ir nešti turi skirtingus organus. Dauguma laukinių bičių žiedadulkes gabenasi gana paprastai – jas tiesiog susandėliuoja ant pilvelio tarp kuokštų ilgų ir išsišakojusių plaukelių. Tobuliausias žiedadulkių nešykles turi medunešės bitės. Užpakalinėse kojose yra nedideli įdubimai, į kuriuos lyg kokius krepšelius yra sukraunami žiedadulkių gurvuolėliai. 

Visų bitinių vabzdžių pilvelis su krūtine susijungęs plonu trumpu stiebeliu ir todėl tarp krūtinės ir pilvelio yra ryškus įsmaugimas (kabantysis pilvelis). Bitės pilvelio gale yra geluonis ir nuodų liauka. Geluonį turi tik patelės (motinėlė ir darbininkės), o patinai (tranai) yra beginkliai. Geluonis skirtas gynybai. Bitės puola ir gelia tada, kai pajunta grėsmę savo lizdui (aviliui) ar yra sugautos bei prispaustos. Gėlimo metu bitės išskiria pavojaus feromonus, kurie verčia juos užuodusias greta esančias bites taip pat atakuoti. Žmogui (ar kitam žinduoliui) bitės gali įgelti tik vieną kartą. Geluonis turi aštrius atgal nukreiptus dantelius, kurie užsikabina už elastingos odos, todėl geluonis įstringa odoje. Bitei bandant ištraukti geluonį, nutrūksta dalis pilvelio ir vabzdys žūva.