Šilkabitės

Šilkabitės (Colletidae) yra pavienės (solitarinės) laukinės bitės (nėra darbininkių kastos, patelė viena rūpinasi savo palikuoniais) ir lizdus įsiruošia tuščiaviduriuose augalų stiebuose ar išsirausia lengvoje smėlėtoje dirvoje. Lizdo urvelius jos ištepa išskyromis, kurios išdžiūvusios tampa šilkiškai blizgančia skaidria plėvele. Šis šilkabičių gebėjimas ir lėmė jų vardą, bet kitomis kalbomis šios bitės vadinamos tinkuotojomis ar celofano bitėmis.

Lizdo urvelyje šilkabitės įrengia vienas nuo kito „šilko“ sienele atskirtus narvelius. Tai lopšeliai bičių lervytėms, kuriuose yra susandėliuota skysta ar pusiau skysta žiedadulkių ir nektaro masė. Solitarinės bitės nuo šeimas sudarančių bičių tuo ir skiriasi, kad iš kiaušinėlio išsiritusi lervytė visą savo vystymuisi būtiną maistą gauna iš karto. 

Colletes caspicus (nuotrauka: Eduardo Budrio)
Šilkabitės neturi išvystytų organų žiedadulkėms transportuoti (kaip medunešės bitės), tačiau tai viena iš nedaugelio bičių grupių, kurios gali skraidyti blogu oru – apsiniaukus ar net lietui lyjant, todėl turi didesnes akis nei kitų grupių bitės.

Kuršių nerijoje aptikta keletas šilkabičių rūšių (Colletes succinctus, Hylaeus incongruous, Colletes caspicus) kai kurios neturi įteisintų lietuviškų pavadinimų. Štai Colletes succinctus kituose kraštuose vadinama viržynų bite, nes aktyviai skraido ir rugsėjo mėnesį kai žydi viržiai. Šios bitės lizdus įsirengia žemėje, kartais gana arti vienas kito, taip suformuodamos nedideles kolonijas. Hylaeus incongruous Didžiojoje Britanijoje vadinama baltalūpe geltonveide bite, mat vabzdžio „veidas“ išties yra gelsvas ir išsiskiria greta juodos galvos ir akių. Colletes caspicus lietuviškai pavadinta Baltijos šilkabite. Apie 1995-uosius metus ši rūšis buvo stebėta tarp Juodkrantės ir Pervalkos. Baltijos šilkabitė gyvena tik atvirose pajūrio buveinėse, palvėse ir pilkosiose kopose ir yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knyga bei priskiriama pažeidžiamoms rūšims, kurioms yra didelė išnykimo gamtoje tikimybė. Pagrindinė grėsmė – tinkamų buveinių pokyčiai: pilkųjų kopų, atvirų buveinių taip pat ir gaisraviečių apsodinimas ir savaiminis apaugimas mišku.