Kultūrinis kraštovaizdis

Ar Jums kilo klausimas kodėl Kuršių nerijos kraštovaizdis vadinamas kultūriniu kraštovaizdžiu? 
Istoriniuose šaltiniuose, amžininkų prisiminimuose, kituose dokumentuose Kuršių nerijos istorija atsiskleidžia per žmogaus ir gamtos santykį. Žinoma, kad XV a. Šarkuvos gyventojai pradeda intensyvius kranto sutvirtinimo darbus ties siauriausia Kuršių nerijos vieta. Vėliau žmogaus ir gamtos santykis tampa vis konfliktiškesnis: nuo XVI a. prasideda masiniai miškų kirtimai, vyksta intensyvi gyvulių ganiava, dervos ir medžio anglies gavyba, sakinimas. Prie augalijos niokojimo prisideda ir bitininkystės tikslais deginami viržynai. Iškalbinga iliustracija - 1794 m. Prūsijos ūkio inspektorius Karlo Nankės pranešimas, kuriame jis sako, kad prūsų valstietis neturi jokio supratimo apie miško taupymą. Daug žalos nerijos miškams daro karai, ypač Septynerių metų karas (1756-1763 m.).

Nuo 1605 m. iki 1834 m. Kuršių nerijos miškingumas sumažėja nuo 75 iki 10 procentų. Ekologinės katastrofos ženklai labai ryškūs - smėliu užnešamas Klaipėdos uostas, pašto kelias, užpustyti kaimai. Vietovė praranda ekonominę vertę - sunaikintas medienos šaltinis, smėlis graso ir žuvų ištekliais turtingoms Kuršių marioms.  
XVIII-XIX a. sankirtoje tampa aišku, kad be didelių smėlynų sutvirtinimo darbų vietovės išgelbėti nepavyks. Apie 1805 m. pradedami apsauginio kopagūbrio tvirtinimo darbai, didžiųjų kopų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai pradedami apie 1810 m.

Per 200 metų laikotarpį Kuršių nerijoje didelių žmogaus pastangų dėka suformuojamas kultūrinis kraštovaizdis, kurį sudaro šie elementai:
•    kultūrinio kraštovaizdžio bendroji erdvinė struktūra ir būdingos raiškios panoramos bei siluetas nuo Kuršių marių pusės;
•    kultūriniai dariniai: smėlio užpustyti kaimai ir kitas archeologinis paveldas; istorinė pašto kelio trasa, senųjų žvejų kaimų, virtusių kurortinėmis gyvenvietėmis erdvinė-planinė struktūra bei architektūra: senieji mediniai žvejų namai, XIX a. atsiradę profesionalios architektūros statiniai: švyturiai, prieplaukos, bažnyčios, mokyklos, vilos, viešbučiai, vasarnamiai; jūrinio kultūros paveldo elementai;
•    natūralūs ir žmogaus pakeisti gamtiniai dariniai: raiškus Didysis kopagūbris ir pavienės kopos, senųjų parabolinių kopų reliktai; žmogaus sukurtas apsauginis pajūrio kopagūbris; pajūrio ir pamario palvės, pamario pusiasaliai (ragai); sengirės, kalnapušynai ir kita savita smėlynų augalija ir gyvūnija, paukščių migracijos kelias;
•    kultūrinės tradicijos, vietovės dvasia, atspindintys buvusios žvejų bendruomenės gyvenseną.