Apsauginis pajūrio kopagūbris

Pagrindinis smėlio šaltinis – tai Baltijos jūra, kuri į krantą nuolat išmeta dideles smėlio mases, o šios, nestabdomos jokio barjero, kaupiasi į kopas ir genamos vyraujančio vakarų krypčių vėjo nepaliaujamai keliauja marių link. Siekiant apsaugoti Kuršių nerijos kaimus nuo užpustymo pagrindiniu galvosūkiu tapo klausimas kaip efektyviai stabdyti šį judėjimą.

Smėlio judėjimą gali stabdyti tik natūralios arba dirbtinės kliūtys, tokios kaip medžiai, krūmai, žolės, užtvaros, pylimai ir pan. Pirmieji su smėlynu tvirtinimu susiję darbai Kuršių nerijoje pradėti ties Šarkuva formuojant apsauginį pylimą 1441-1497 m. Tačiau profesionalia Kuršių nerijos smėlynų stabilizavimo pradžia galime laikyti 1802 m., kuomet Klaipėdoje apsilanko Vakarų ir Rytų Prūsijos kopų priežiūros inspektorius Sorenas Bjornas (org. Søren Bjørn, 1744-1819 m.). Jis susipažįsta su padėtimi Kuršių nerijoje ir pateikia konkrečias rekomendacijas smėlio stabdymui ir uosto apylinkių želdinimui Kopgalio-Smiltynės ruože (1803 m.). 

Apsauginio kopagūbrio kūrimo darbai tęsėsi su pertraukomis. Iki 1829 m. Kranto-Šarkuvos ruože suformuotas 29 km ilgio kopagūbris. 1810-1865 m. Klaipėdos magistrato iniciatyva apsauginis kopagūbris atstatomas ir apželdinamos pavienės kopos Smiltynėje. Iki 1859 m. jis buvo pratęstas Rasytės kryptimi ir suformuotas maždaug iki Pervalkos. Juodkrantėje sukurtas atskiras 5 km ilgio ruožas. Iki 1881 m. vyko apsauginio kopagūbrio formavimo darbai nuo Kopgalio iki pusiaukelės tarp Pervalkos ir Juodkrantės, maždaug 28,5 km ilgio ruože. 1885-1892 m. kopagūbris buvo tvarkomas tarp Preilos ir Pervalkos. Pirmasis kovos etapas su slenkančiomis kopomis tęsėsi iki 1904 m. Per šį laikotarpį visame Kuršių nerijos pajūryje suformuotas apie 98 km ilgio apsauginis kopagūbris.

Per visą apsauginio kopagūbrio kūrimo 100 metų laikotarpį darbams vadovavo profesionalai, tam buvo skiriamas didelis dėmesys ir lėšos. Apsauginio kopagūbrio kūrimo darbams 1830 -1864 m. vadovavo H. Senftlebenas. Iš kitų vadovų minimi S.A. Krause, P.Gerhardtas. Didelės praktinės reikšmės turėjo G. Hageno suformuluotos rekomendacijos, kurių laikantis 1877 m. Klaipėdos – Juodkrantės ruože kopų inspektorius L. Dempvolfas suformavo apsauginį kopagūbrį, sėkmingai atlaikiusį 1898 – 1899 m. uraganinį štormą. 1928-1937 m. apsauginį kopagūbrį prižiūrėjo Klaipėdos uosto valdyba, įkūrusi specialią kopų inspekciją, turėjusią 50 kopų prižiūrėtojų. Čia daug pasidarbavo kopų inspektorius V. Markelis.

Po II Pasaulinio karo 1949 m. organizuota Miškų ūkio ministerijos miško-melioracinė ekspedicija konstatavo, kad Kuršių nerijoje yra išardyta 31 proc. visos apsauginės kopos. Nedideli ir neplaningi smėlynų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai pradėti vykdyti jau 1949 m., tačiau jie nebuvo sėkmingi - apsauginės kopos sutvirtinimo ir apželdinimo darbas techniniam personalui buvo dar naujas bei neįprastas. Dėl to ir dėl lėšų stygiaus darbas nebuvo efektyvus. Vėliau šiuo laikotarpiu tvarkytas vietas teko iš naujo tvirtinti. Planingi darbai buvo pradėti tik 1951 metais ir tebesitęsia iki šiol. Šiuo metu už apsauginio kopagūbrio priežiūrą ir tvarkymą yra atsakinga Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija.


Sutvirtintas apsauginis pajūrio kopagūbris ties Smiltyne, 1954 m.

Per 200 metų apsauginio kopagūbrio formavimo ir priežiūros istorijos etapą keitėsi jo tvirtinimo metodikos, naudojamos medžiagos, tačiau iki šiol šis darbas yra vienas svarbiausių krantotvarkos  darbų Kuršių nerijoje. Labai svarbu, kad kopagūbris iki šiol neprarado savo apsauginės funkcijos ir netapo tik turistiniu objektu. Jis iliustruoja tebesitęsiančią kultūrinio kraštovaizdžio evoliucijos raidą, harmoningą žmogaus ir gamtos sambūvį.

Kaip suformuotas apsauginis pajūrio kopagūbris?
Apsauginio kopagūbrio sutvirtinimo darbai buvo vykdomi tokiu būdu. Maždaug 50 – 60 m atstumu nuo jūros ir 2 m atstumu viena nuo kitos buvo statomos dvi eilės užtvarų iš storesnių šakų ir kuolų. Užtvaros daromos tiesia linija, išilgai pajūrio. Iš pradžių jos darytos 1,26 m aukščio, su atramomis, kad vėjas jų neapverstų. Vėliau tvorų aukštis sumažintas iki 0,7 m. Tam buvo naudojami 5-6 cm storio ir 1 m ilgio kuolai. Jie sukalami apie 30 cm į smėlį, paliekant tarp kuolų 5 cm tarpą. Užtvaros paprastai buvo daromos pavasarį. Kai po 2-3 savaičių jas užnešdavo smėliu, ant susidariusių pylimų buvo vėl daromos dvi eilės tokių pačių užtvarų, kol kopa pasiekdavo 1,5 m aukštį.

Kai kopagūbrio pylimas pasiekdavo reikiamą aukštį, tų pačių metų rudenį arba pavasarį (maždaug iki gegužės mėn. vid.) kopos šlaitai buvo apželdinami smėlyje augančiomis žolėmis - pajūrine smiltlendre (Ammophyla arenaria, A. baltica) ir smiltynine rugiaveide (Elymus arenarius). Šios žolės pakenčia užpustymą ir gerai kerojasi. Sodinimus buvo stengiamasi vykdyti rudenį, nes tuomet prigijimas būdavo daug geresnis. Žolių sodinimo darbus daugiausia vykdydavo moterys.

Apsauginio pajūrio kopagūbrio apželdinimas, XX a. pr.