BAST Kuršių nerija LTNER0005

Ši teritorija išskirta dėl čia sutinkamų: 2110 Užuomazginių pustomų kopų, 2120 Baltųjų kopų, 2130 Pilkųjų kopų, 2140 Kopų varnauogynų, 2170 Kopų gluosnynų, 2180 Medžiais apaugusių pajūrio kopų, 2190 Drėgnų tarpkopių, 2320 Pajūrio smėlynų tyrulių buveinių. Be jų dargi aptinkamos 9080 Pelkėtų lapuočių miškų buveinės. Ši BAST taip pat svarbi drugių didžiųjų auksinukų (Lycaena dispar), žuvų perpelių (Alosafallax) ir endeminio augalų baltijinių linažolių (Linaria loeselii) apsaugai užtikrinti.

Kuršių nerija yra nacionalinė saugoma teritorija, bet tuo pačiu dėl čia esančių unikalių gamtinių buveinių, patenka ir į „Natura 2000“ saugomų teritorijų tinklą. Pagal Buveinių direktyvoje nurodytus kriterijus, Kuršių nerijos nacionaliniame parke yra išskirtos 8 tipų sausumos buveinės ir įsteigta Buveinių apsaugai svarbi teritorija (Kuršių nerija LTNER0005).

Kuršių nerija smėlio ir vėjų kraštas – atskiras geografinis rajonas su savitomis geomorfologinėmis ir klimatinėmis sąlygomis. Kuršių nerijos gamtinės buveinės – tai skirtingi smėlynų apaugimo etapai. Jas sukuria savita augalija. Jei pasiryžtume žygiui nuo pajūrio iki marių, galėtume susipažinti su visomis Kuršių nerijos natūraliomis gamtinėmis buveinėmis.

Jūros pakrantėje, kur bangos nuolatos permaišo smėlį, augalai įsitvirtinti nepajėgia.   Bet jau kiek toliau paplūdimio ruože, apsauginės kopos papėdėje pavieniui ar nedidelėmis grupelėmis auga vienmetės ir daugiametės žolės – augalai pionieriai – pirmoji užtvara vėjo genamam smėliui. Ištvermingi smėlynų augalai sukuria miniatiūrines kopeles – Užuomazginių pustomų kopų buveines (1 pav.).

Paplūdimyje augantys augalai: sultingoji jūrasmiltė (Honckenya peploides),  baltijinė stoklė (Cakile maritima), smiltyninė druskė (Salsola kali) (2 pav.) geba ištveri kaitrą, sausrą yra prisitaikę išgyventi smėlio pustymą. Tačiau šių augalų dėka sukurtos miniatiūrinės kopos yra labai lengvai sunaikinamos. Užuomazginių pustomų kopų nerasite pliažuose kur smagiai žaidžiamas paplūdimio tinklinis, taip pat ir po naikinančių žiemos audrų, vasaros vėjas jas turi supustyti iš naujo.

1 pav. Užuomazginių pustomų kopų buveinė. Nuotr. K. Dambrauskienės

2 pav. Smiltyninė druskė (Salsola kali). Nuotr. K. Dambrauskienės

Užkopus į apsauginį kopagūbrį, regime augančius stiprius smėlynų augalus, kurie savo ilgais šakniastiebiais perpina smėlį ir sukuria Baltųjų kopų buveines (3 pav.). Čia veši pajūrinės smiltlendrės(Ammophila arenaria), smiltyninės rugiaveidės (Leymus arenarius), kopinio eraičino (Festuca sabulosa) sąžalynai. Tik baltųjų kopų buveinėse auga baltijinė linažolė (Linaria loeselii) (4 pav.) – Lietuvoje ir visoje Europos sąjungoje saugoma augalų rūšis.

Baltosios kopos labai kaičios, šiose buveinėse vėjas nuolat pusto birų smėlį.  Apsauginiame kopagūbryje atviro smėlio tik nedideli lopinėliai, labiausiai baltosios kopos yra išplitusios nerijos Didžiajame kopagūbryje.

3 pav. Baltosios kopos. Nuotr. K. Dambrauskienės

4 pav. Baltijinė linažolė (Linaria loeselii). Nuotr. K. Dambrauskienės

Už apsauginio kopagūbrio esančioje palvėje vėjo įtaka menkesnė, todėl augalams augti susidaro palankesnės sąlygos. Augalų sutvirtintas smėlis nepustomas, dirvožemyje kaupiasi puvenos. Čia augmenija daug įvairesnė ir sukuria Pilkųjų kopų buveinę (5 pav.). Didžiausi pilkųjų kopų masyvai plyti mišku neapaugusiame nerijos Didžiajame kopagūbryje (Juodkrantės – Pervalkos ruože).

Kuklūs smėlynų augalai taip pat kerpės ir samanos kopoms suteikia pilką spalvą, todėl jos tokiu vardu ir pavadintos. Pilkosiose kopose vyrauja žemažoliai varpiniai augalai: smiltyninis šepetukas (Corynephorus canescens) (6 pav.),  smiltyninė viksva (Carex arenaria). Gausiai auga samanos ir kerpės, kurios dažnai beveik ištisai dengia dirvos paviršių. Vasaros laiku pilkosioms kopoms šiek tiek spalvų suteikia kalninės austėjos (Jasione montana), paprastojo čiobrelio (Thymus serpyllum), smėlyninio šlamučio (Helichrysum arenarium) žydėjimas (7 pav.).

5 pav. Pilkosios kopos. Nuotr. K. Dambrauskienės

6 pav. Smiltyninis šepetukas (Corynephorus canescens). Nuotr. K. Dambrauskienės

7 pav. Kalninė austėja (Jasione montana). Nuotr. K. Dambrauskienės

Pikosiose kopose kur smėlis pažabotas augalų šaknimis ir jau nepustomas, auga juodosios varnauogės (Empetrum nigrum) bei įvairūs gluosniai. Minėtų augalų sąžalynai mozaikiškai išsimėtę kopose ir didelių plotų neužima, tačiau sukuria dvi skirtingo tipo buveines: Kopų varnauogynus (8 pav.) ir Kopų gluosnynus (9 pav.). Jose auga ne tik kopoms bet ir miškui būdingi augalai.

8 pav. Kopų varnauogynai. Nuotr. K. Dambrauskienės

9 pav. Kopų gluosnynas. Nuotr. KNNPd archyvo

Europos sąjungoje Pilkųjų kopų bei Kopų varnauogynų buveinės yra išskirtinės vertės (prioritetinės) ir jų apsaugai turi būti skirtas ypatingas dėmesys.

Baltųjų ir Pilkųjų kopų bei į jas įsiterpusių Kopų varnauogynų ir Kopų gluosnynų buveinės  išliks tik ten, kur dar yra menkai tinkamos sąlygos medžiams ir krūmams augti. Medžiams palengva skverbiantis į atvirus bet jau žolėmis apaugusius smėlynus, vietoj atvirų kopų kuriasi miškas. Taigi, norint neprarasti atvirų smėlio kopų buveinių, būtina jas saugoti nuo apaugimo – neleidžiant užaugti miškui.

Kuršių nerijos gamtos tapatybė siejama su smėlio kopomis ir nesitikima, kad yra sausumos buveinių, kur lemiamas jas kuriantis veiksnys yra vanduo, tai  – Drėgnos tarpkopės (10 pav.).Šio tipo buveinės gali būti aptinkamos pajūrio kopų lomose ar palvės įdubose, kuriose gruntinis vanduo yra arti paviršiaus ir pavasarį bei rudenį telkšo balos. Drėgnose tarpkopėse vyrauja kupstuotos aukštos viksvos.  Jei vasarą vanduo išdžiūva tarp viksvų kupstų iš dirvožemyje miegančių sėklų sudygsta vienmečiai periodiškai išdžiūstančių buveinių augalai, tokie kaip pelkinė šindra (Peplis portula).

Drėgnų tarpkopių greit įšylančios, seklios balutės yra labai tinkamos nendrinėms rupūžėms (Epidalea calamita) (11 pav.) veistis. Deja vasaros kasmet vis karštesnės, drėgnų tarpkopių buveinės kinta ir yra pavojus, kad šie pokyčiai gali būti negrįžtami.

10 pav. Drėgnos tarpkopės. Nuotr. KNNPd archyvo

11 pav. Nendrinė rupūžė (Epidalea calamita). Nuotr. D. Bastytės-Cseh

Išvaikščiojus kopas, priartėjam prie miško. Gamtoje nėra griežtų ribų: nedideli pilkų kopų plotai gali būti įsimaišę į pušies retmiškius, su greta plytinčiomis kadagiais ir retais krūmais apaugusiomis sauspievėmis. Jei tokioje sauspievėje gausiai auga šilinio viržio (Calluna vulgaris) krūmokšniai, žinokite – esate Pajūrio smėlynų tyrulių buveinėje (12 pav.).

12 pav. Pajūrio smėlynų tyruliai. Nuotr. K. Dambrauskienės

Natūralus pajūrio smėlynų apaugimas ir augalijos kitimas prasideda nuo Užuomazginių pustomų kopų ir baigiasi Medžiais apaugusių pajūrio kopųbuveinės (13 pav.) susidarymu. Visos aukščiau aptartos gamtinės buveinės yra tarpinės smėlynų apaugimo stadijos.

Kuršių nerijos miškingumas siekia apie 70 % ir didžioji dalis medynų yra kultūrinės kilmės.  Medžiais apaugusių pajūrio kopų buveinei priskiriami seniau sodinti ir įgiję natūralaus miško bruožų medynai, savaiminiai miškai ir žinoma išlikę senieji nerijos miškai.  Brandžiausi mėlyniniai pušynai veši ant senųjų parabolinių kopų ties Juodkrante ir Nida. Juose augančių paprastųjų pušų amžius siekia apie 200 metų. Nerijos sengirėse miško paklotę dengia tankūs mėlynių sąžalynai su pramaišiui įsiterpusiais bruknienojais ir vešlia samanų danga. Šiuose miškuose gausu įvairių žolynų ir auga reta Lietuvai rūšis – šiaurinė linėja (Linnaea borealis) (14 pav.), kuri XX a. pradžioje buvo tapusi nerijos sengirių simboliu ir botanine vertybe.

13 pav. Medžiais apaugusios pajūrio kopos. Nuotr. K. Dambrauskienės

14 pav. Šiaurinė linėja (Linnaea borealis). Nuotr. K. Dambrauskienės

Kiekviena tam tikro tipo gamtinė buveinė yra gyvenamoji aplinka įvairiems gyviems organizmams, kurie tik joje gali išlikti. Pavyzdžiui – tik baltosiose kopose gali išlikti baltijinė linažolė. Smėlynams apaugant  – baltijinė linažolė neatlaikiusi konkurencijos su kitais augalais išnyksta. Tik baltosiose ir pilkosiose kopose auga keisti ir labai reti grybai: smiltynis ausūnis (Peziza ammophila) (15 pav.), kopinė poniabūdė (Phallus hadriani) ir aptinkami smėlynuose prisitaikę gyventi reti vabzdžiai: smėlinė auslida (Labidura riparia) (16 pav.), baltalūpis šoklys (Cicindela hybrida).

15 pav. Smiltyninis ausūnis (Peziza ammophila). Nuotr. Ž. Valiuškos

16 pav. Smėlinė auslinda (Labidura riparia). Nuotr. K. Dambrauskienės

Gamtinių buveinių apsauga yra itin svarbi. Akivaizdu, kad jei išsaugosim namus – gamtines buveines – neprarasim ir jų gyventojų.

„Natura 2000“ teritorijų apsaugos tikslai

Siekiant užtikrinti „Natura 2000“ buveinių ir jose gyvenančių rūšių tinkamą apsaugą, Kuršių nerijos nacionaliniame parke buvo atlikta išsami buveinių inventorizacija, įvertinta buveinių būklė, jų išsaugojimui kylančios grėsmės ir nustatyti apsaugos tikslai. Apsaugos tikslai numato tam tikroje teritorijoje siektiną buveinės būklės lygį. Nustačius, kad buveinės būklė konkrečioje teritorijoje yra gera – apsaugos tikslas numato išsaugoti palankią apsaugos būklę. Nustačius blogą buveinės būklę, būtini gamtotvarkos darbai, kad būtų įgyvendinti apsaugos tikslai: atkurti buveines ar pasiekti jų susiformavimą.

Norint išsaugoti Kuršių nerijos kopų gamtinę įvairovę, tenka spręsti nelengvus uždavinius, siekiant atrasti pusiausvyrą tarp skirtingų smėlynų apaugimo stadijų kitimo. Reikia sukurti sprendimus: kaip išgelbėti pilkąsias kopas, kad jų nepasiglemžtų miškas; kaip sustabdyti pilkųjų kopų augalų skverbimąsi į baltąsias, kad išsaugoti pustomas kopas ir tuo pačiu sulaikyti smėlį, kad jis nuobiriniais kopų šlaitais nesusrūtų į marias. Tai galima pasiekti tik tinkamai tvarkant gamtines teritorijas. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija rengia ir įgyvendina planus, kuriuose numatomos gamtotvarkos veiklos: invazinių augalų naikinimas, atvirų erdvių ir kopų išsaugojimas nuo apaugimo šalinant medžius bei krūmus, vykdant ganiavą, šienaujant.