Pajūrinė zunda

Pajūrinės zundos (Eryngium maritimum) nepastebėti neįmanoma. Deja, šiuo dekoratyviu, anksčiau krantų usnimi vadintu, kopų augalu, neeikvojant jėgų paieškoms, galima grožėtis tik Kuršių nerijoje. Ne veltui pajūrinė zunda yra Kuršių nerijos nacionalinio parko simbolis.  Šis daugiametis žolinis augalas 1962 metais buvo įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą ir norint jį išsaugoti, reikia aktyvios apsaugos ir specialių priemonių. 

Pajūrinė zunda - daugiametis, ilgai (10-15 m., kartais 30 m.) gyvenantis augalas, kuris dauginasi sėklomis (generatyviniu būdu) ir šakniastiebiais (vegetatyviniu būdu). Lietuvos pajūryje klimatinės sąlygos nėra palankios sėklų subrendimui (tik apie 40 % yra potencialiai daigios), todėl pagrindinis pajūrinės zundos dauginimosi būdas – vegetatyvinis, kai plintant šakniastiebiui iš miegančių pumpurų susiformuoja nauji augalai.

Pajūrinė zunda Kuršių nerijoje auga apsauginiame kopagūbryje ir greta plytinčiame palvės ruože. Ji tipiškas sausų vietų ir smėlynų augalas. Pažvelgus į jos dygliuotus, odiškus melsvu vaškiniu apnašu padengtus lapus, visiškai akivaizdu, kad tai ne grožio siekimas, o būtinybė kuo geriau prisitaikyti prie karštos pliskinančios saulės, drėgmę nugairinančio vėjo, pastovaus vandens trūkumo. Kad pasiekti giliai smėlyje glūdintį vandenį, šaknis turi ilgas, nusidriekiančias gilyn iki 4 metrų. Kaip ir dauguma smėlynų augalų lengvai pakenčia užpustymą ir jauni augalai nesunkiai prasiskverbia pro smėlio sluoksnį. 

Pajūrinė zunda (nuotrauka M. Bružo)

Zunda žydėti pradeda 4-5 savo gyvenimo metais, žydi kas 2-3 metus, kartais dar rečiau. Žydėjimui ir sėklų brandinimui augalas sunaudoja daug energetinių resursų, todėl kasmet žydėti gali tik labai gyvybingi augalai. Žiedus krauna liepos-rugpjūčio mėnesiais, o vaisius brandina vėlai rudenį. 

Ši kopų puošmena labai retas augalas ir saugoma daugelyje Europos šalių. Pajūrinės zundos retumą lemia tinkamų augaviečių stygius. Ji auga išskirtinai pajūrio paplūdimiuose ir kopose, kur smėlis yra atviras ar tik menkai apaugęs žoliniais augalais. Pajūrinei zundai reikia šviesos ir erdvės. Ji nesugeba konkuruoti su sparčiai augančiais ir tankius sąžalynus formuojančiais augalais. Kai smėlynų buveinės apauga įvairiais žolynais ar krūmais bei medžiais – zunda pamažu išnyksta. Kuršių nerijoje pajūrinei zundai grėsmes kelia ne tik buveinių pokyčiai, bet ir išskirtiniai šernų pomėgiai – jie jau senokai pamėgo sultingus bei maistingus zundos šakniastiebius. Žvėrys augalus išknisa ir žinoma suėda tai ką išrausė.