Retos ir saugomos augalų rūšys

Kuršių nerijoje auga 21 augalų rūšių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą. 
Iš jų aštuonios augalų rūšys yra ties išnykimo riba esančios rūšys, kurias galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones. Dešimt augalų rūšių, kurios yra labai pažeidžiamos. Jų populiacijų skaičius (ir individų gausumas jose) sparčiai mažėja. Septynios nerijoje augančios augalų rūšys, yra retos dėl savo biologinių ypatybių. Dvi augalų rūšys yra retai aptinkamos ir trys augalų rūšys, kurių gausumas Lietuvos mastu jau atkurtas.
1995 metais Kuršių nerijoje aptikta Lietuvai nauja reta rūšis – vakarinė viksva (Carex pseudobrizoides).

Išskirtinės ekologinės sąlygos lemia Kuršių nerijos floros savitumus, ir didžioji dalis retų ir saugomų augalų rūšių (16 rūšių) auga tik bemiškėse, atvirose smėlynų ir pievų buveinėse. Nerijos smėlynai unikalūs ir tuo, kad juose auga augalai priskiriami Rytų Baltijos pajūrio smėlynų endeminėms rūšims, tai: baltijinė linažolė (Linaria loeselii), baltijinis pūtelis (Tragopogon heterospermus), baltijinė stoklė (Cakile baltica).

Jūros paplūdimyje bei apsauginio kopagūbrio atviro smėlio plotuose galima aptikti vieną iš nerijos retenybių – smiltyninę druskę (Salsola kali). Toks vardas ne veltui suteiktas, augalas gali augti druskingoje dirvoje ir kaupia kalio bei kalcio druskas. Didžiajame kopagūbryje atvirose balto, pustomo smėlio dykrose auga baltijinė linažolė. Šis augalas saugomas ne tik Lietuvoje bet ir Europos sąjungos mastu.
Baltųjų kopų buveinėse susiformavusios baltijinės stoklės, baltijinio pūtelio augavietės. Šie augalai, kaip ir baltijinė linažolė, yra Rytų Baltijos pajūrio smėlynų endeminės rūšys ir Lietuvoje auga tik pajūryje.

Baltijinė stoklė, baltijinis pūtelis ir baltijinė linažolė (nuotraukos M. Bružo)

Visų minėtų augalų tipinės augavietės – neturtingi maisto medžiagų, eoliniai smėlynai. Smiltyninė druskė, baltijinė linažolė, baltijinė stoklė bei baltijinis pūtelis yra augalai pionieriai ir auga pavieniui ar nedidelėmis santalkomis. Kadangi tai silpnai su kitais augalais konkuruojančios rūšys, jos nyksta, kai smėlyje kaupiasi humusas, o atviros vietos apauga krūmais ir žolynais. 
Nerijos smėlynuose auga viena iš lietuviškų orchidėjų – tamsialapis skiautalūpis (Epipactis atrorubens). Nerasite kitos gegužraibės, kuri galėtų tarpti gryname smėlyje. Šio puikaus augalo tamsiai purpuriniai žiedai puošia kopas ir sausus, šviesius pušynus. Grėsmės išlikimui kyla kai augavietės užkrūmija. 

Žemažolėse pievose vėlyvą pavasarį pražysta mažasis anakamptis (anksčiau mažoji gegužraibė) (Anacamptis morio). Panašiose augavietėse taip pat tik pavasario metu galima aptikti pavasarinį vikį (Vicia lathyroides), ankstyvąją smilgenę (Aira praecox). Vėliau – vasarą, šių augalų nerasime, jie bus nunykę. 

Smiltyninė druskė ir tamsialapis skiautalūpis (nuotraukos M. Bružo)

Miško keliukų periodiškai išdžiūstančiose drėgnose lomelėse auga smulkučiai augalėliai: pelkinė šindra (Peplis portula) ir lininė žarotūnė (Radiola linoides). Šios rūšys retos, nes auga laikinose buveinėse ir jų gausumas priklauso nuo kasmetinio drėgmės režimo.

Sausose nerijos pievose ar pamiškėse įsikuria dirvinis česnakas (Allium vineale). Drėgnose žemažolės palvės vietose auga pajūrinė širdažolė (Centaurium littorale). Šių rūšių išlikimui grėsmės taip pat kyla dėl atvirų erdvių apaugimo krūmais bei mišku.

Kuršių nerijos kupstynėje prieš didžiojo kopagūbrio pilkąsias kopas bei pajūrio palvėje ant kvartalinių linijų ir keliukų auga gulščiasis karklas (Salix repens). Rūšis labai polimorfiška, dažnai kryžminasi su greta augančiu pelkiniu karklu (Salix rosmarinifolia) ir Lietuvoje aptinkama tik pajūryje.

Nerijoje yra vos kelios kiek drėgnesnės pievos, kuriose auga baltijinė gegūnė (Dactylorhiza longifolia). O štai miško paunksmėje yra aukštosios gegūnės (Dactylorhiza fuchsii) ir širdinės dviguonės(Listera cordata) augavietės.

Kuršių nerijos miško retenybė – tyrulinė erika (Erica tetralix), šis labai dekoratyvus augalas Lietuvoje aptinkamas tik Aukštumalos pelkėje ir Kuršių nerijoje.

Nerijos marių pakrantėse (Kopgalyje) druskingose augimvietėse yra susiformavusios labai retos Lietuvoje halofitinių augalų bendrijos. Jose auga druskinis astruolis (Aster tripolium), druskinis vikšris (Juncus gerardii), pajūrinė pienažolė (Glaux maritima), pajūrinis liūnmeldis (Bolboschoenus maritimus). Šios labai retos rūšys Lietuvoje auga tik Kuršių marių pakrantėse ant sąnašinio priesmėlio. Marių pakrantėje augančių retų augalų nykimo priežastys – augaviečių užžėlimas. Nendrynų suvešėjimas neigiamai veikia ir vandens augalų – vandeninės plaumuonės (Nymphoides peltata) būklę. Ši rūšis negali konkuruoti su stambiais vandens pakrančių augalais. 

Atnaujinimo data: 2023-10-19