Jūros pakrantėje, kur bangos nuolatos išmeta vis naujas smėlio mases, augalai įsitvirtinti nepajėgia. Bet jau kiek toliau pradeda rastis druskinguose dirvožemiuose galintys augti augalai (halofitai). Šios vienmetės ir daugiametės žolės yra augalai – pionieriai, pirmoji užtvara vėjo genamam smėliui. Paplūdimio ruože, apsauginės kopos papėdėje pavieniui ar nedidelėmis grupelėmis auga sultingoji jūrasmiltė (Honkenya peploides), baltijinė stoklė(Cakile baltica), kiek rečiau galima aptikti retą ir saugomą augalą – smiltyninę druskę(Salsola kali). Šie ištvermingi smėlynų užkariautojai sukuria miniatiūrines kopeles – užuomazginių pustomų kopų buveines. Tokio tipo jūros paplūdimyje susiformuojančios gamtinės buveinės aptinkamos tik Lietuvos pajūryje. Pagrindiniai kompleksai plyti Kuršių nerijoje, o kontinentinėje pajūrio dalyje pasitaiko tik nedideli fragmentai.

Apsauginio kopagūbrio juostoje augantys smėlynų (psamofitai) bei sausrą galintys pakelti (kserofitai) augalai formuoja rugiaveidinio smiltlendryno(Leymo-Ammophiletum arenariae) augalų bendrijas – baltųjų kopų buveines. Čia veši pajūrinės smiltlendrės(Ammophila arenaria), smiltyninės rugiaveidės(Leymus arenarius), kopinio eraičino(Festuca sabulosa) sąžalynai. Šių augalų ilgos šaknys puikiai sutvirtina dideles smėlio mases, o šiurkštūs melsvu vaško sluoksniu padengti bei gebantys vamzdeliu susisukti lapai išgarina mažiau vandens. Aukštųjų varpinių žolių kaimynystėje auga pajūrinis pelėžirnis(Lathyrus maritimus), baltijinis pūtelis (Trogopogon heterospermus), skėtinė vanagė(Hieracium umbellatum). Baltųjų kopų buveinės labiausiai išplitusios yra nerijos didžiajame kopagūbryje. Jos labai dinamiškos, šiose buveinėse vėjas nuolat pusto birų smėlį. Tik baltųjų kopų buveinėse auga baltijinė linažolė(Linaria loeselii) – Lietuvoje ir Europos sąjungos mastu saugoma rūšis. 

Už apsauginio kopagūbrio esančioje palvėje vėjo įtaka menkesnė ir susidaro palankesnės sąlygos augalams augti. Augalų sutvirtintas smėlis nepustomas, dirvožemyje kaupiasi puvenos. Šioje ekologinėje juostose augalija įvairesnė. Čia formuojasi smiltyninio šepetukyno(Violo-Corynephoretum canescentis) ir šlamutinio austėjino(Helichryso-Jasionetum) augalų bendrijos. Šios augalų bendrijos formuoja pilkųjų kopų buveines. Didžiausi pilkųjų kopų masyvai plyti mišku neapaugusiame nerijos didžiajame kopagūbryje (Juodkrantės–Pervalkos ruože). Kopose vyrauja žemažoliai varpiniai augalai: smiltyninis šepetukas(Corynephorus canescens), smiltyninė viksva(Carex arenaria). Kartu gausiai auga samanos ir kerpės, kurios beveik ištisai dengia dirvos paviršių ir yra labai svarbios palankiam drėgmės režimui sukurti. Jos savo gniužuluose kaupia ir tolygiai paskirsto atmosferos kritulius, sulaiko nuo dirvos paviršiaus garuojantį vandenį bei apsaugo ją nuo erozijos. 

Vasaros laiku pilkosioms kopoms spalvų suteikia kalninės austėjos(Jasione montana), pajūrinės našlaitės(Viola litoralis),  paprastojo čiobrelio(Thymus serpyllum), smėlyninio šlamučio (Helichrysum arenarium) žiedai, o rudeniop juodosios varnauogės (Empetrum nigrum) krūmokšniai apsipila blizgiom uogomis. Sumedėjusių augalų pilkosiose kopose negausu, auga pavieniai paprastosios pušies(Pinus sylvestris) medžiai bei pajūrinio(Salix daphnoides) ir pelkinio(Salix rosmarinifolia)karklų krūmai. 

Kuršių nerijos rytinius krantus skalauja marios. Atvirose vietose ant drėgno sąnašinio smėlio randas trumpaamžės (vienmečių ir dvimečių augalų) pakrančių ir dumblingų dirvožemių augalų bendrijos. Jose auga: šlaitinė rūgštynė(Rumex maritimus), įvairūs lakišiai(Bidens), pilkalapis šaukštis (Petasites spurius), trumpamakštis(Persicaria lapathifolia) ir dėmėtasis(Persicaria maculosa)rūgčiai, nuodingasis vėdrynas(Ranunculus sceleratus).

Atoslūgio zonoje, nedideliuose gyliuose formuojasi žemųjų vandens pelkių augalų bendrijos – duonynai(Eleocharitetum). Jose auga adatinis(Eleocharis aciculare) ir pelkinis(E. palustris)duoniai, šaltininė veronika (Veronica anagallis-aquatica), gyslotinis dumblialaiškis (Alisma plantago-aquatica). Deja minėtos augalų bendrijos užima vis mažesnius plotus, nes nemaža nerijos marių pakrantės dalis yra užžėlusi tankiais stambių, aukštų vandens pakrančių augalų sąžalynais – nendrynais(Phragmitetum australis). Vietomis nendrynai formuoja iki 80 metrų pločio juostas.

Kuršių nerijos marių pakrantėse kelis dešimtmečius, kaip ardomo kranto stabilizavimo priemonė, buvo vykdomas nendrių sodinimas. Nendrės buvo sodinamos laikotarpiu nuo 1985 iki 2002 metų eroduojamuose kranto ruožuose nuo Juodkrantės iki Nidos. Pastaruoju metu stebima bendros nendrynų užimamos pakrantės ilgio didėjimo tendencija. 1996 metais Kuršių nerijos marių pakrantėje nendrynai užėmė apie 13 km ruožą, tuo tarpu 2016 m. – apie 22 km ruožą (Lietuvai priklausantis Kuršių nerijos marių pakrantės ilgis yra apie 60 km). 

Paprastoji nendrė yra ekologiškai plastiška rūšis ir formuoja praktiškai monodominantinius sąžalynus, kitos augalų rūšys aptinkamos negausiai ar pavieniui. Retsykiais į nendrynus įsiterpia siauralapis(Typha angustifolia) ir plačialapis(T. latifolia)švendrai, o atokiau nuo kranto ežerinis meldas(Schoenoplectus lacustris) formuoja atskirų sąžalynų salas. Kranto ruože, nendrynų pakraščiuose auga paprastoji raudoklė(Lythrum salicaria), plačialapė drėgmenė(Sium latifolium), pelkinė notra (Stachys palustris), patvorinė vynioklė (Calystegia sepium).

Nendrynų plitimas turi reikšmingos įtakos augalijos pokyčiams pakrantėje. Dėl nendrynų įsigalėjimo išnyksta dviejų tipų buveinės: smėlėto skalaujamo kranto ir atviros nedidelės įlankos. Nerijoje atvirose smėlėtose pakrantėse auga Lietuvoje apyretė šlaitinė rūgštynė (Rumex maritimus), o seklumose ir įlankose saugoma augalų rūšis: vandeninė plaumuonė(Nymphoides peltata). Taigi plintant nendrynams, nyksta retos ir siauros ekologinės amplitudės augalų rūšys, augančios minėtų tipų buveinėse.

Atnaujinimo data: 2023-10-19