Vietos identiteto paieškos per miesto želdinius
Nuotr. Nendrė Žilinskaitė
Vienas ypatingų UNESCO saugomų Kuršių nerijos elementų – kultūrinių tradicijų, vietovės dvasios ir sociumo suvokimas. Šis elementas kasdienybėje reiškiasi įvairiausiomis formomis, iš kurių viena ryškiausių šiltuoju sezonu – gyvenviečių želdynai. Pastarųjų veidą Kuršių nerijoje šiandien su didele meile kuria BĮ „Paslaugos Neringai“ kraštovaizdžio architektė Goda Characiejienė. Šiuo interviu kviečiame su Goda ir jos idėjomis nerijai susipažinti iš arčiau.
Esate sukūrusi daug viešų ir privačių kraštovaizdžio objektų Lietuvoje ir už jos ribų – ką jums pradėjo „kalbėti“ Kuršių nerija, kai ėmėtės šio darbo čia?
Kuršių nerija moko dar daugiau jautrumo, įsiklausymo į aplinką, į tai, kas yra šalia. Tai tokia turtinga vieta pati iš savęs, kad kūrėjui belieka atidžiai klausytis aplinkos ir subtiliai pridėti tai, ko ta vieta prašo.
Vieni pirmųjų naujų miesto želdinių sukurti Juodkrantėje, dabar jau rimti pėdsakai – Nidoje. Kuo skiriasi šios gyvenvietės ir jų gėlynai?
Visada kurdama stengiuosi atskleisti kūrybinę idėją, kad želdynas nebūtų be minties, be koncepto. Kuriant Juodkrantėje, norisi pabrėžti senojo kurorto istorinės vilų architektūros liniją. Čia želdiniai yra puošnesni, naudoju daugiau rožių. O Nidoje norisi komponuoti augalus paprasčiau, naudojant etnografinius, natūralistinius motyvus.
Mano darbas nerijoje prasidėjo prieš porą metų. Manau, kad gyvenviečių aplinkos kūrimas turi apimti ne tik želdinius. Svarbu nuo dekoravimo pereiti prie platesnio erdvės suvokimo ir suplanavimo, patogumo lankytojui, vietos identiteto, atmosferos kūrimo. Kartais tam reikia ne tiek daug – tiesiog įsiklausyti į aplinką, suprasti, kaip lankytojai naudojasi erdve ir ką galima padaryti patogiau, įrengti naujų suoliukų, dekoratyvinį apšvietimą. Todėl Juodkrantėje šalia UNESCO ženklo vietoje naujo gėlyno atsirado visas skveras.
Nidoje ties UNESCO ženklu sukurtame naujame gėlyne augalai irgi yra tarsi ženklai, simboliai. Šis gėlynas yra arti žvejų namų, tad ten naudoti senieji tradiciniai sodybų augalai – rusmenės, kosmėjos, medetkos, saulainės; jie derinti su šiuolaikiškomis dekoratyvinėmis žolėmis.
Nuotr. Nendrė Žilinskaitė
O ką manote apie privačius darželius žvejų sodybose?
Labai vertinu želdynus, kaskart, kai žmogus prideda ranką prie aplinkos, yra nepaprastas gėris. Džiugu, kad yra puoselėjamos sodybos, kuriama nedidelio jaukaus kiemo, sodo kultūra.
Dažnai žmonės skundžiasi, kad nerijos smėlynuose niekas neauga...
Nerijoje stebuklas yra tai, kad nepaisant skurdžių smėlynų, gyvybė ir augmenija čia yra stipri ir graži. Tai klausimas mums patiems, ar mes būtinai norime sodinti tai, kas čia negali augti, ar pasirinkti augalus tinkančius nerijos kodui? Įmanoma padaryti, kad gėlės puikiai augtų nepaisant smėlynų, vadovaujantis principu: tinkamas augalas tinkamai vietai.
Miesto želdiniuose pradedame naudoti laukinukus – netikėtus ir kuklius smėlynų augalus, kurie žaismingai suskamba dekoratyvesnių augalų kontekste.
Kartą girdėjau sakant poilsiautoją – „Kodėl čia taip gražiai piliarožės auga, pas mane Suvalkijoje – niekaip“. Tad smėlynai turi ir savų privalumų.
Nuotr. Nendrė Žilinskaitė
Kalbėdama apie stiprią gyvybę, galvojote apie augalus, bet priėjus prie Jūsų kurtų gėlynų, juose pilna ir kitos gyvybės, ten dūzgia įvairiausi vabzdžiai...
Siekiu aplinką kurti taip, kad čia būtų gyvybės, kad užsivestų natūralus gamtos ciklas su augalais ir vabzdžiais, kad miesto želdiniuose būtų kuo mažiau laikinumo ir dirbtinumo, kad gėlynai virstų daugiamečiais želdiniais, ekosistemomis. Yra nepaprastas jausmas, kai tavo sodintą gėlę aplanko bitė ar drugelis, tai gražu ne tik akiai, bet ir gamta turi naudos. Stengiuosi parinkti tokius augalus, kurie būtų naudingi vabzdžiams. Labai svarbu želdinius komponuoti taip, kad žydėjimas tęstųsi kuo ilgiau, kad bitės gautų maisto nuo pat ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, kad gėlynuose būtų medingų, vabzdžius pritraukiančių augalų.
Jei reikėtų pasirinkti plotą naujoms kūrybinėms idėjoms, kas pirmiausia ateina į galvą?
Labiausiai dėmesio dabar reikėtų Nidos centrui, šiaurinei jo daliai. Svarbiausia surasti ir suvokti, kas jau yra gerai, ko nereikia keisti ir ką daryti naujai. Viskas, ką padarai naujai, turi būti su vienijančia mintimi, augalai yra tik vienas iš sluoksnių, labai svarbu erdvės išplanavimas, mažoji architektūra, ir kiti elementai.
Ko palinkėtumėte Kuršių nerijos nacionaliniam parkui?
Toliau puoselėti vietos savitumą. Pirmiausia jį reikia įvardinti, suvokti ir įtvirtinti. Viską kas būdinga kraštui, kiekvieną elementą, augalą identifikuoti ir puoselėti. Tai kas savita ir yra vertinga.
Kalbino Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser.
Dėkojame Godai už pokalbį ir už darbus, taip pat ir visai BĮ „Paslaugos Neringai“ darbščiajai želdynų komandai!
.jpg)
Nuotr. Nendrė Žilinskaitė
Atnaujinimo data: 2022-09-29
Taip pat skaitykite:
Žiemos iššūkiai Kuršių nerijos jūros krantams
Ieškome Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto (-ės) (architekto)
Paskutinis Deniso Nikitenkos „Kuršių nerijos knygos“ pristatymas