Archyvai. 1968-ųjų Neringa architekto Algimanto Zavišos akimis
Minėdami Kuršių nerijos įrašymo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą 25-metį, tęsiame rubriką „Archyvai“. Šįkart dalinamės publikacija Zavišinių fone – tradicinio architekto Algimanto Zavišos labdaros ir paramos fondo renginio, kuris į neriją sukviečia šalies architektus ir projektuotojus. Renginys primena bei aktualizuoja gyvenimo ir poilsio gamtinėse teritorijose patirtis, iššūkius ir galimybes. Kviečiame sugrįžti praeitį ir pamatyti Neringą architekto akimis didžiųjų pokyčių aušroje. Kai kurios jo mintys skamba taip, lyg būtų pasakytos šiandien.
Straipsnis „Neringa – miestas“ išspausdinto „Literatūra ir menas“ laikraštyje, 1968 m.
Rankraštis (kalba netaisyta)
Autorius – vyr. Architektas Algimantas Zaviša
„
NERINGA – MIESTAS
Į Neringą atvykstama kelioms, daugiausiai 12 dienų. Žmonės trokšta pamatyti vos ne legendariniu tapusį gamtos kampelį, turi vilties pabėgti iš triukšmingo miesto ir pailsėti seno žvejų kaimelio ramybėje, pažvejoti mariose, o vakare pasėdėti tyliame prieangyje, pašnekėti su žvejais. Tokią mūsų Neringą vaizduoja dailininkai, kinas, žurnalistai.
Neringoje išbuvau 295 dienas, dalyvauju miesto valdžios pasitarimuose, aplankiau daugelį žmonių jų namuose, kasdieninė mano duona – projektai, statybos. Taigi susipažinau su Neringa iš arti ir noriu perduoti keletą žodžių dėl dalykų, kurie pradeda kelti man rūpestį. Tikiuosi, kad šie rūpesčiai nesvetimi ir tiems, kurie domisi šio smėlingo miesto ateitimi.
Kuomet tapo aišku, kad nyksta unikali Nerijos gamta, buvo priimtas paprastas sprendimas – apriboti įvažiuojančiųjų skaičių. Praėjo keleri metai ir užkarda ant kelio Smiltynėje davė puikius rezultatus. Apie juos nemaža rašyta, jaučiama pačioje Nerijoje. Augmenija, kopos nebenyksta. Tvarka. Jeigu norėtume, kad nesikeistų žvejai ir jų kaimai, mums reikėtų uždėti dar vieną užkardą – laikui. Deja, laiko nesustabdysi net ir Neringoje, šiaip jau gerokai atskirtoje nuo kontinento. Čia irgi laikas atsispindi žmonių sąmonėje, statybose, gyventojų skaičiaus augime.
Kada Neringai buvo suteiktos miesto teisės, kai kas, galbūt, ir stebėjosi: smiltynai, miškai, keletas žvejų kaimų. Praėjo ne taip jau daug laiko ir Neringa dabar jaunas miestas su visomis būdingomis miestui gėrybėmis ir blogybėmis. Kaip žinia, XX a. miestų augimą sunku sustabdyti. Sąlygas Neringos miestui augti sudarėme patys, kuomet nutarėme padidinti poilsio namų skaičių. Vadinasi, dabar reikia kalbėti, ar šį augimą nukreipsime pagal savo norą.
Ne visiems žinoma, kad miesto administraciniame centre Nidoje netolimoje ateityje bus pastatyti stambus ryšių centras, Vykdomasis komitetas, plačiaekraninis kino teatras, parduotuvės, didžiuliai poilsio namai su plaukymo baseinu, vaikų darželis-lopšelis, daug naujų gyvenamų namų, visa eilė bendrabučių, ir dar, dievas žino, ar sąrašo pabaiga čia. Didesnė šių pastatų dalis jau suprojektuota ir laukia statybininkų.
Vyriausybė sudarė puikias sąlygas architektų kūrybai Neringoje. Čia nėra nė vieno tipinio projekto. Tad kame gi reikalas? Kodėl beveik visi vienbalsiai pripažįstame, kad Nida nebetenka savo veido? Aš sakyčiau, tam yra iš esmės dvi priežastys. Pirmiausiai, beviltiškas senųjų sodybų nykimas. Senoji etnografinė miestelio dalis tirštai apgyvendinta. Viename name gyvena po kelias šeimas. Tai slaptai, tai oficialiai iškertami papildomi langai ar durys, prilipdomas priestatas, garažas, televizijos antena ir pan. Kiekvienas viešai šnekėdamas apie praeities grožį, slaptai stengiasi juo atsikratyti – jam nepatogu.
Keičia savo išvaizdą ir tie etnografiniai namai, kuriuos paverčiame poilsio namais: po rekonstravimo pastatas paplatėja, atsiranda daug neetnografiškų langų, žiūrėk, nei iš šio, nei iš to pasikelia dalis stogo ir atsiranda palėpės, neturinčios su praeitimi nieko bendro. Mes puikiai žinome, kas darosi, kai forma neatitinka turinio. Kokia čia gali būti kalba apie senojo grožio išsaugojimą, jei jo belieka viena kita medžio pjaustinio kopija ir tai tik stogo elementuose? Prie pačių geriausių norų, mes galime išsaugoti pastatų skaičių, bet jokiu būdu ne jų vertę. Aiškinti, kas mums yra svarbiau, turbūt, nereikia.
Antra priežastis – naujosios statybos. Sudarę sąlygas miestui augti, architektai ėmė nebespėti su šiuo augimu. Projektavimo darbas buvo patikėtas Kauno miesto Statybos projektavimo institutui. Projektai ruošiami skubotai, peržiūrimi siauro architektų rato, faktiškai pačių autorių, nebuvo surengtas nė vienas atviras konkursas. Kas iš to, jei mes dar ginčijamės, kokia turi būti naujoji Nidos architektūra – medinė, mūrinė, šiaudinė ar čerpių, aukšta ar žema, jei beveik visi minėti objektai suprojektuoti arba statomi ir man beliko padėti vos keletą parašų „suderinta“. Projektai vieni geresni, kiti blogesni, retas prikibęs prie landšafto. Nepavyko susigiminiuoti su senąja architektūra, nepavyko sukurti ir vieningos naujos architektūros. Primygtinai teigti, jog visi pastatai turėtų būti panašūs į kuršių sodybas, yra lygiai neprotinga, kaip ir manyti, jog „ultramodern“ architektūra suteiks Neringai grožio. Vadinasi, tenka ieškoti kažkokio vidurio kelio ir, visai suprantama, kad tai – vienas iš sunkiausių kelių, susilaukęs prieštaringiausios kritikos. Gerai, jei šie ginčai kyla, kol projektas ant popieriaus, o ką daryti, kai jis įvykdytas?
Pripažinkime, kad su Nida nepergeriausiai pasisekė. Bet liko Juodkrantė, o vėliau ir Pervalka. Juodkrantėje nėra etnografinių pastatų, tačiau miestelis mums brangus ir mielas savo visuma – kuršiai mokėjo statyti. Prieš mus uždavinys patalpinti čia trejetą – ketvertą tūkstančių vasarotojų ir apie pusantro tūkstančio vietinių gyventojų. Jau vien šis skaičius kelia nerimą: ar ne per daug? Labai neteisinga būtų laikytis principo „visi norim pailsėti Juodkrantėje“. Jei prigrūsime poilsiautojų, tai vargu ar Juodkrantėj verta palikti tokį pavadinimą. Čia maža statybos vietos. Reikia dar kartą paskaičiuoti, koks poilsiautojų skaičius pats optimaliausias. Bet gi, nežiūrint visko, XX a. dvelktels ir Juodkrantėje. Užkonservuoti senųjų pastatų neįmanoma – supuvę. Taigi, gyvenvietę teks perstatyti. Atrodo, turime visas galimybes nenusileisti kuršiams – esame mokyti. Jeigu projektuosime, kaip lig šiolei, tai Neringoje mes niekad nesukursime vieningos ir darnios architektūros, mes turėsime čia tik puikų placdarmą architektų individualybėms pasireikšti. Reikia pabandyti konkurso keliu suprojektuoti ar konkretų, ar visai abstraktų, simbolišką pastatą ar, pagaliau, visos gyvenvietės kaip visumos vaizdą ir atrasti pagaliau tokias medžiagas ir formas, kuriomis vėliau vadovautis atrenkant tinkamus projektus. Juk tiek gerų pavyzdžių, perstatant senas gyvenvietes, turime pasaulyje. Šiuo atžvilgiu labai įdomūs projektavimo darbai atliekami Kauno architektūros institute. Deja, praktinės naudos dar iš to neturime. O gaila. Taip įsirašyti į landšaftą, kaip mokėjo kuršiai, turime sugebėti ir mes, netgi naudodami kitas statybines medžiagas. Kad nepamirštume, kaip atrodė senosios sodybos, kad tikrai išsaugotume tai, kas brangu mūsų tautos kultūrai, perduokime keturias, penkias sodybas muziejui. Praktiškai tai realus maksimalus skaičius nemažiau kaip dešimčiai metų. Parinkime sodybas taip, kad jos sudarytų vieną grupę, įrenkime jas senoviškai su baldais, tinklais, pastatykime nors vieną barkasą. Šitaip bus žymiai efektingiau ir pigiau, nes dabar eikvojamos didelės lėšos senųjų namų remontui, o naudos jokios: ir eksploatuoti nepatogu, ir etnografijos nelieka.
Jeigu protingai elgsimės, Neringai virstant nauju miestu, nebus reikalingos tokios skaudžios operacijos ir amputacijos, kokios dabar ištinka mūsų senuosius kaimus ir miestelius.
Neringos miesto vyr. architektas
A.Zaviša
“
Atnaujinimo data: 2025-09-05
Taip pat skaitykite:
Žiemos iššūkiai Kuršių nerijos jūros krantams
Ieškome Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto (-ės) (architekto)
Paskutinis Deniso Nikitenkos „Kuršių nerijos knygos“ pristatymas