Naglių gamtinio rezervato mokomasis takas

REZERVATAS SKAIČIAIS
Plotas – 1 699 ha
Ilgis – 9 km 
Vidutinis plotis – 2 km 
Aukščiausia vieta – 59,9 m 
Saugomų rūšių – 33 

LANKYMO TAISYKLĖS

LANKYMO LAIKAS IR BILIETAI

Kuršių nerijos tapatybė siejama su smėlio kopomis. Sunku atrasti dar nesakytų ir negirdėtų žodžių jų grožiui apibūdinti. Naglių gamtinis rezervatas ir yra ta vieta, kur sutelktos išskirtinės gamtinės vertybės Kuršių nerijoje, tai – didysis kopagūbris su pilkųjų ir baltųjų kopų kraštovaizdžiu.

Naglių gamtinis rezervatas plyti tarp Juodkrantės ir Pervalkos, tęsiasi daugiau nei 9 km bei užima apie 1,7 tūkst. hektarų plotą. Rezervate įrengtas 1,1 km ilgio mokomasis takas. Apie valandą laiko trunkanti kelionė mokomuoju taku yra vienintelis būdas nacionalinio parko lankytojams pamatyti Kuršių nerijos didįjį kopagūbrį iš arti. Takas driekiasi per Naglių (Agilos) kopą, kuri formavosi nuo XVII a., vykstant smėlio pustymui. Pakilus ant 50 m aukščio didžiojo kopagūbrio, atsivers įspūdinga panorama į Baltijos jūrą ir Kuršių marias.

Kairėje Agilos kopa, dešinėje mišku apaugęs Lydumo ragas. Tolumon tęsiasi didysis kopagūbris

Jau tako pradžioje atsiveria kvapą gniaužiančios pilkųjų kopų erdvės. Pilkosiomis jos vadinamos, nes čia augančios samanos, kerpės bei skurdi augmenija susilieja į bendrą pilkos spalvos visumą. Šios kopos gavo ir mirusių kopų vardą, o tokį pelnė, nes ...nustojo judėti. Kadaise smėlio masės stumiamos nuo jūros pučiančių vėjų, tarsi gyvos slinko marių kryptimi. Nuo XVII a. išjudinti smėlio masyvai po savimi palaidojo ne vieną žvejų kaimelį. XIX a. suformavus pajūrio apsauginį kopagūbrį ir apželdinus smėlynus, kopos „apmirė“ – nebejudėjo tolyn. Augalų šaknys jas tvirtai laiko iki šiol.

Vis tik griaunanti ir tuo pačiu kurianti vėjo veikla yra išlikusi ir labai svarbi. Dažnai pasikartojantys stiprūs vėjai supusto baltąsias kopas su įspūdingomis daubomis ir išgraužomis bei protarpiais atveria po smėliu palaidotus senovinių miškų dirvožemius.

Vėjo pučiamų smėlio smiltelių abrazijos paveikta kopa

Rezervate saugomos Europos Bendrijos svarbos gamtinės buveinės
Naglių gamtinio rezervato išskirtinumas susijęs su pastoviu gamtinės aplinkos kitimu. Nuolatinių vėjų perpustomas smėlis, sukuria unikalų kopų kraštovaizdį. Skurdūs, greit įkaistantys dirvožemiai, vandens trūkumas lemia tai, kad šiose vietose gali augti tik smėlynų ir sausų vietų augalai. Tuose plotuose, kur dėl miško artumos ar reljefo yra užuovėja ir pustymas menkesnis, smėlis palaipsniui apauga pilkųjų kopų augalais. Ten kur vėjas gali siautėti niekieno netrukdomas, auga tik užpustymą ir nupustymą galintys ištverti smėlynų augalai. Taip susikuria mozaikiškai persimaišiusios savitos pajūrio smėlynų buveinės.

Terminas „buveinės“ ne tik žmogaus aplinkai tinkamas, jis nusako ir gamtos namus. Buveinės tai skirtingo tipo pievos, miškai ar kopos. Naglių gamtos rezervate yra susiformavusios 6-ių skirtingų tipų natūralios sausumos buveinės, kurių apsauga įteisinta Lietuvoje ir Europos Sąjungoje.

Keliaudami mokomuoju taku be vargo galėsite susipažinti su dviejų tipų gamtinėmis buveinėmis: pilkosiomis ir baltosiomis kopomis.
Pilkųjų kopų buveinėje smėlio paviršių beveik ištisiniu kilimu dengia kerpės, samanos ir auga sausrai pakantūs augalai. Pilkosios kopos yra Europoje sparčiai nykstančios paukščių rūšies – dirvoninio kalviuko (Anthus campestris) perėjimo vietos. Dirvoninis kalviukas lizdą krauną duobutėje ant žemės.

Pilkosios kopos

Baltųjų kopų buveinės susiformuoja nuolat vėjo pustomose kopose kur auga retakeriai žoliniai smėlynų augalai. Šiose smėlio dykynėse auga baltijinė linažolė (Linaria loeselii). Tai reta ir labai riboto paplitimo endeminė rūšis, auganti tik Pietrytinėse Baltijos jūros pakrantėse. Baltijinė linažolė yra saugoma ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje. Keliaudami mokomuoju taku pamatysite dar vieną endeminį augalą – baltijinį pūtelį (Tragopogon heterospermus).

Dirvoninis kalviukas pilkosiose kopose

Baltijinės linažolės baltosiose kopose

Labai svarbu baltąsias kopas išsaugoti „baltomis“, nes joms apaugant žoliniais augalais (virstant pilkosiomis kopomis), o vėliau krūmais ir medžiais – retos augalų rūšys išnyksta, kadangi vietoj atvirų pustomų smėlynų sužaliuoja miškas.

Baltosios kopos yra labai dinamiškos, jose vėjas nuolat pusto birų smėlį. Ne kiekvienas susimąstom, kad Kuršių nerijos vertybė yra ir kopų smėlis, kurio kasmet vis mažiau.

Baltosios kopos

Kopų gyventojai

• Margasis grambuolys (Polyphylla fullo). Vienas stambiausių vabalų Lietuvoje – užauga iki 36 mm ilgio. Kuršių nerijoje yra gausiausia jų populiacija Lietuvoje. Lervos 4–5 metus vystosi smėlyje, misdamos sumedėjusių augalų šaknimis. Suaugę vabalai skraido birželio–liepos mėnesiais sausuose pušynuose ir kopose. 
• Baltijinis pūtelis. Rytų Baltijos pajūriui būdinga endeminė rūšis. Auga smėlio buveinėse, dažniausiai – baltosiose kopose. Kopoms apaugant žoliniais augalais, krūmais ir medžiais, išnyksta. 
• Smiltyninis šepetukas (Corynephorus canescens). Daugiametis augalas. Puikiai prisitaiko prie drėgmės trūkumo: kai drėgna, lapeliai išsivynioja, kai sausa – susisuka į vamzdelį. Auga nederlinguose smėlynuose.
• Smiltyninis ausūnis (Peziza ammophila). Ypač retas nevalgomas grybas, kartais vadinamas „kopų puodeliu“. Auga atviro smėlio buveinėse, todėl ardant kopas ar joms apželiant, išnyksta. Smėlio dalelės, patekusios į vaisiakūnio vidų, atlaisvina sporas, kurias išplatina vėjas. 
• Dirvoninis kalviukas. Reta rūšis, nyksta visoje Europoje dėl perėjimui tinkamų buveinių stokos. Lizdą krauna duobutėje ant žemės. Kuršių nerijoje dažniausiai aptinkamas ant apsauginio kopagūbrio.
• Pajūrinis šoklys (Cicindela maritima). Lervos – plėšrios, gyvena kietame, drėgname smėlyje išraustuose urveliuose ir tyko grobio. Vystosi 1 metus. Suaugusius vabalus galima pamatyti birželio mėnesį. Vabalai saulėtomis dienomis aktyviai medžioja, minta kitais vabzdžiais. 
• Pajūrinė našlaitė (Viola littoralis). Daugiametis tipiškas pilkųjų kopų buveinės augalas, paplitęs Baltijos ir Šiaurės jūrų pakrantėse. Žydi gegužės–rugsėjo mėn. Sėklos turi maistingų saldžių išaugų, kurias mėgsta skruzdės. Jas rinkdamos, skruzdės platina našlaičių sėklas.
• Kalninė austėja (Jasione montana). Pavadintas pagoniškos lietuvių dievybės – bičių deivės Austėjos – vardu. Žiedus gausiai lanko vabzdžiai. Pasižymi gydomosiomis savybėmis. 
• Jūrinis erelis (Haliaeetus albicilla). Didžiausias plėšrusis paukštis, perintis Kuršių nerijoje. Išskleisti sparnai siekia iki 2,5 metrų. Gyvena ilgiau nei 20 metų. Sudaro nuolatines poras, peri pasikeisdami abu tėvai. Prisirišę prie savo lizdaviečių.
• Baltijinė linažolė. Reta Rytų Baltijos pajūrio augalų rūšis, saugoma nacionaliniu ir europiniu mastu. Aptinkama baltosiose kopose, o smėlynams užaugant žoliniais ir sumedėjusiais augalais, išnyksta. 
• Skruzdžių liūtas (Myrmeleon formicarius). Skruzdžių liūto vardą gavo dėl lervų maitinimosi ypatybių – jos įsirausia smėlyje ir gaudo bei ryja grobį, dažniausiai skruzdes. Lervos vystosi 2–3 metus. Suaugę skruzdžių liūtai vabzdžius medžioja tykodami ant augalų.
• Smėlinė auslinda (Labidura riparia). Gyvena smėlyje, o gausiausia populiacija Lietuvoje – Kuršių nerijoje. Dienos metu slepiasi po priedangomis ar išraustuose urveliuose. Plėšri, minta vabzdžiais, medžioja sutemus. Žnyples naudoja grobiui prilaikyti, gynybai ir kovoms poravimosi metu. 

Gamtotvarka
Siekiant išsaugoti Kuršių nerijos kopų gamtinę įvairovę, tenka spręsti nelengvus uždavinius – kaip atrasti pusiausvyrą tarp pastovaus judėjimo ir kitimo stadijų? Tai yra – kaip išgelbėti pilkąsias kopas, kad jų nepasiglemžtų miškas, kaip sustabdyti pilkųjų kopų augalų skverbimąsi į baltąsias, kaip išsaugoti pustomas kopas ir tuo pačiu sulaikyti smėlį, kad jis nuobiriniais kopų šlaitais nesusrūtų į marias.

Žinoma, reikšmingiausią poveikį smėlio judėjimui turi pajūrio vėjai, tačiau žmonių netinkamas elgesys sutrumpina kopų gyvavimą. Naglių gamtinio rezervato mokomajame take vyksta didelių apimčių žmogaus įtakoti kopų reljefo pokyčiai. Ten, kur žmonės daugiausiai vaikšto, nuolat pripėduoja – kopų reljefas sparčiausiai keičiasi. Pėdas smėlyje vėjas greitai paverčia duobe, o duobė virsta griova. Diena iš dienos žmonėms einant tuo pačiu taku, griova gilėja. Tokių veiksmų pasekmes patyrė kopa Naglių gamtiniame rezervate per kurią vedė mokomasis takas. Kopa buvo padalinta į dvi dalis. Dabartiniu metu takas perkeltas į naują vietą, kad sužalota kopa (dėl smėlio gaudyklių) galėtų atsigauti.

„Smėlio gaudyklės“ greta mokomojo tako Naglių gamtiniame rezervate

DUK
Kodėl rezervate negaliu elgtis kaip užsinorėjęs? Rezervatas – gamtos namai. Laukiniai gyvūnai nejaukia mūsų namų, tad ir mes elkimės čia pagarbiai kaip svečiuose. Nepamirškime išsinešti tai, ką atsinešėme. 
Kodėl negaliu lakstyti kopomis, šokinėti nuo šlaitų? Neapdairus elgesys gali sukelti nepataisomų kraštovaizdžio pokyčių. Ištrypus augalus, vėjas išpusto smėlį, o po kiekvieno nusileidimo stačiu šlaitu žemyn nušliaužia kelios jo tonos. Taip kopos žemėja, reljefas susilygina. 
Ar galiu vaikščioti ten, kur nematau saugomų rūšių ir reljefo formų? Ne. Mus supanti gamta kur kas gyvesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o pati trapiausia ir jautriausia jos dalis – nematoma. Vėjo supustytose smėlio bangelėse tūno skruzdžių liūtai, striksi pajūriniai šokliai, slepiasi smėlinės auslindos, o dirvoniniai kalviukai ir jūriniai ereliai, nematydami žmonių, čia jaučiasi saugūs. 
Ar mokomajame take yra šiukšliadėžės? Ne. Šiame take šiukšliadėžių nėra, o lankytojų labai prašome išsinešti viską, ką atsinešėte su savimi – palikite gamtą tokią, kokią ją radote. 

! Nepamirškite: Jūs esate nuolat stebimi tūkstančių įvairaus dydžio akių iš oro, smėlio, augmenijos ir vandens. Kiekvienas jūsų veiksmas fiksuojamas ir perduodamas ateities kartoms.

Žmonių kelio per kopas poveikį stengiamasi sumažinti – tam tikslui yra paklotas lentinis takas. Siekiant nors kuriam laikui sulaikyti kopų smėlį, statomos „smėlio gaudyklės“, o dėl nedidelės mašinų stovėjimo aikštelės ribojamas lankytojų skaičius rezervato mokomajame take. Lankytojų srautus nuspręsta reguliuoti ir ekonominėmis priemonėmis – įvestas Naglių gamtinio rezervato mokomojo tako lankymo bilietas.

Tačiau nežiūrint visų pastangų, kopos kasmet po truputį žemėja (vidutiniškai 0,5-1 m per metus), skečiasi į šonus ir slenka į marių pusę, o „šviežaus“ smėlio nėra galimybės nuo jūros supustyti, nes pajūrį ir didįjį kopagūbrį skiria pasodintas miškas, stabdantis smėlio pernašas. Per paskutinius dešimt metų, kopa per kurią yra nužymėtas takas sumažėjo apie 5 metrus.

Naglių gamtinio rezervato mokomasis takas skirtas Jums, parko lankytojai, kad galėtumėt pajausti nerijos kopų didybę, taigi priimkite šią dovaną atsakingai. Draudimai, nėra skirti riboti Jūsų laisvę, jie skirti išsaugoti Kuršių nerijos kopas, kad vėl ir vėl atvykę jas rastumėt kuo mažiau pakitusias.

DARBO LAIKAS 2024 M.

Bilietai lankytojams neparduodami likus 1 val. iki nustatyto Naglių gamtinio rezervato pažintinio (mokomojo) tako lankytojų srautų reguliavimo laiko pabaigos.

Bilietai lankytojams parduodami TIK BANKO KORTELE:
SUAUGUSIEMS – 5,00 Eur;
STUDENTAMS IR PENSININKAMS, pateikusiems dokumentą – 2,00 Eur.

Nemokamai lankytis Take gali:

• turizmo paslaugų teikėjo turistų grupės vienas vadovas/lydintis asmuo, lydintis grupę iki 10 asmenų, Turizmo paslaugų teikėjo turistų grupės du vadovai/lydintys asmenys, lydintys didesnę kaip 10 asmenų grupę;
• vaikai iki 6 m amžiaus;
• moksleiviai, pateikę moksleivio pažymėjimą; 
• neįgalieji, pateikę neįgaliojo pažymėjimą;
• Neringos savivaldybėje bei Klaipėdos miesto Smiltynės dalyje gyvenamąją vietą deklaravę asmenys, pateikę tai patvirtinančius dokumentus ir asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.

Įmonės, teikiančios turizmo paslaugas, turi galimybę atsiskaityti už grupes pavedimu vieną kartą per mėnesį. Pasirašoma sutartis su direkcija. Apmokėjimo užtikrinimui pateikiamas paslaugos patvirtinimas (angl. voucher).