Užpustytų kaimų istorija

Iki šių dienų išliko bauginančios istorijos apie užpustytus kaimus. Tai tikrai nepaprastos istorijos, kurių atgarsiai yra dar visai netolimoje praeityje.  Būtina žinoti, kad Kuršių nerijoje yra du kopų formavimosi laikotarpiai – prieš 5000 -3000 metų neriją suraižė senosios parabolinės kopos, kurių prieglobstyje įsikūrė žvejai ir XVII – XiX a. supustytos naujos kopos, atnešusios daug nelaimių.

 Kur ir kada tiksliai prasidėjo naujųjų kopų kelionė, pasakyti sunku, tačiau nuo XVI a. jūros atnešami smėlio kiekiai didėjo – išilgai pakrantės susiformavo nedidelis smėlio pakilimas, kuris ilgainiui ėmė augti. Pasiekęs 30 – 40 metrų aukštį jis buvo pagautas uraganinio vėjo ir išjudintas taip, kad nebebuvo įmanoma jo sustabdyti. Slinkdamas smėlis pasirinkdavo lengvesnį kelią, kur nebuvo medžių, kur vietos gyventojai buvo pasidarę ganyklas. Per laisvus plotus smiltys greičiausiai pasiekė senąsias parabolines kopas ir pirmiausia užnešė slėnius tarp jų. Senas ir naujas smėlis susimaišė ir įgijo milžinišką griaunamą jėgą. Taip kažkada žvejams prieglobstį ir užuovėją suteikusios senosios kopos tapo nuolat grasinančiu pavojumi.

Kopų judėjimo pradžia neabejotinai susijusi su XVI a. datuojamu mažuoju ledynmečiu, stipriai pakeitusiu Baltijos jūros pakrančių klimato sąlygas. Sustiprėję vėjai sukėlė  bangavimą, padidėjo jūros srovės nešami smėlio srautai, atkeliaujantys iš ardomo Sambijos pusiasalio. Smėlio kalnai kaupėsi ant jūros kranto, kol, pasiekę kritinį aukštį, pradėjo judėti pirmyn.

Ir štai čia būtent žmonių veiklos padariniai pagreitino šį procesą. Miško kirtimas ganykloms, gyvulių ištrypti plotai, dirbamų laukų didinimas, medienos naudojimas statybai ir anglių gamybai, karai ir jų reikmėms naudojami gamtiniai ištekliai suardė ištisinius miško plotus ir sukūrė kopoms laisvą praėjimą.
Naujosios kopos judėjo labai nevienodai, nes jų kelias buvo nelygus. Pakeliui sutikusios senąsias parabolines kopas, užpildavo jų slėnius ir apeidavo aukštus gūbrius. Ties miško lopinėliais neilgam sustodavo, o kur pasipriešinimo nerasdavo, keliaudavo greičiausiai.

Nors kopos gali keliauti, nereikia galvoti, kad kopa juda visa. Pustomi yra tik paviršiniai smėlio sluoksniai - jei vėjas pasigauna didesnius smėlio kiekius nuo jūros, kopa pradeda augti. Jei vėjas nurimsta ir kopos „nepamaitina“ naujai nuo jūros atneštu smėliu, naujoji kopa pamažu keliauja tolyn, o sutiktą kliūtį tiesiog „perlipa“, palikusi ją beveik nepaliestą. Kopai praslinkus, medžių kamienai stūksodavo kaip paminklai, o kai kuriose vietose vėl buvo atpustytos prieš tai palaidotos kapinės – mėtydavosi kaulai, šukės, karstų liekanos. Kuo vėjas stipresnis, tuo greičiau buvo į marias nunešamas smėlis. Jei vėjas nelabai stiprus,  kopa užauga didesnė.

Pirmieji užpustymai datuojami XVI a. pabaigoje, tačiau didžioji tragedija nerijos kaimų gyventojams vyko nuo XVII a. vidurio iki XIX a. vidurio: beveik visų kaimų gyventojai, gelbėdamiesi nuo smėlio, turėjo ieškoti naujų vietų savo gyvenimui. Visas kaimas, su visais namais, gyvuliais ir kitu turtu persikeldavo po kelis kilometrus marių įlankos link. Kai kuriems kaimams keltis teko net keletą kartų, bet, vienaip ar kitaip, išliko ne visi. Žemėlapyje daugiau nebėra nei vieno iš keturių Naglių, nei dvejų Lotmiškių, Karvaičių, nebėra ir Gausutės, Prėdinės, Kuncų ir Naumiesčio.

Skirtingai nei kitų gamtos stichijų – uraganų, cunamių, ugnikalnių išsiveržimų – sunaikintų gyvenviečių, Kuršių nerijos kaimų ir slėnių laukė lėtai šliaužiančių smėlynų nešama pražūtis. Kartais kaimas merdėdavo dešimtmečiais: po kiekvienos stipresnės audros žmonės atkasinėdavo savo ūkius ir naujai statydavo tvoras smėliui pristabdyti.

Galiausiai vis dėlto tekdavo išsikraustyti į saugesnę vietą, palikus tik greitai užpustomus buvusių pastatų pamatus.
Kaip vyko kraustymasis, informacijos nėra. Matyt mažai kam rūpėjo paprastų žvejų likimas, tad nebuvo verta aprašinėti. Rytų Prūsijos valdžiai buvo svarbiausia, kad funkcionuotų pašto kelias. Tačiau žinoma, kad kai kurie kaimai persikėlinėjo pagal valdininkų sukurtą planą, į tiksliai sužymėtus sklypus su pavardėmis. Tačiau dažniausiai persikėlimą organizuodavo pati kaimo bendruomenė, kurią galima vadinti savitarpio pagalbos bendruomene – Kuršių nerijoje be kaimyno ar kito kaimo gyventojo pagalbos nebuvo įmanoma išgyventi. Galima tik įsivaizduoti, kaip tai vyko. 

Manoma, kad užpustoma šeima persikeldavo pas vieną iš kaimynų. Tuo tarpu vyrai iš anksto parinktoje vietoje išlygindavo žemę, paruošdavo ją naujai namo statybai. Tada ardydavo savąją trobą, kuri būdavo pastatyta specialiu būdu, be vinių, suneriant lentas taip, kad būtų galima pastatą lengvai išardyti ir vėl surinkti. Kurėnais perveždavo lentas į naują vietą ir jas sustatydavo. Galbūt pirmiausia pasistatydavo laikiną pašiūrę, persikeldavo ten su rakandais ir gyvendavo ten, kol būdavo perkeltas namas. Juk šeimininkės turėjo pasirūpinti prie statybų dirbančiais vyrais. Jų buitis buvo labai skurdi.  

Kopininkų namai nebuvo sandarūs – smėlis prasibraudavo pro plyšelius ir užpildydavo patalpas, girgždėdavo net tarp dantų. Susikaupęs lauke, smėlis lauždavo sienas ir stogus. Po didesnės audros, išėjus į kiemą, kildavo tas pats klausimas – likti ar jau kraustytis? Nėra žinoma, ar būta tokio atvejo, kad namas būtų užpustytas su visais žmonėmis, bet tai buvo ilgas baimės ir laukimo laikas. Net ir didžiausi užsispyrėliai galų gale išsikraustydavo, išardydavo namą,  palikdami pamatus ir nereikalingus daiktus, kuriuos greitai prarydavo artėjantys smėlynai.

Užpustytų kaimų skaičiavimas gali būti įvairus – kiek kartų teko palikti gyvenamą vietą ir keltis kitur, kiek kaimų persikėlė ir neišliko net jų pavadinimai, o kiek pavadinimų išliko. Šiame sąraše yra dvi Nidos, dvi Pilkopos, Šarkuva. Juodkrantė vos  spėjo būti išgelbėta. Pirmoji jos gyvenvietė buvo įsikūrusi pajūryje, tačiau XVII a. visai sunyko. O naujoji pamaryje išliko toje pačioje vietoje, kur įsikūrė.

Užpustytų kaimų atminimui Naglių rezervato take sukurta meninė kompozicija – smėlynuose išlindę sukrypę krikštai simbolizuoja išnykusius kaimus, kurių pavadinimai liko tik istorija – jie užrašyti ant lentų. Take matosi pusiau užpustyta sena aplūžusi valtis – tai, ko žvejai nepasiėmė į naują vietą. Nors kaimų tragedija įvyko visai neseniai, gamtinė aplinka nuo to laiko labai stipriai pasikeitė. Šiuo metu didžiausias pavojus kyla ne gyvenvietėms, o atviroms kopoms, kurias pasiglemžia besiplečiantys miškai.
 

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-05-17