header image

Žvejų namai

Žvejo namas Kuršių nerijoje yra vienas iš jos simbolių, vertinamas ne ką mažiau negu kopos. Per šimtmečius jis nuėjo ilgą raidos kelią - nuo sukiužusios trobelės iki prašmatnios vilos. Gyvenimo būdas šiame krašte stipriai skyrėsi nuo žemyno, žvejyba Kuršių mariose buvo itin pavojingas amatas, todėl lydimas daugybės prietarų, tikėjimų, dvasių ir kitų būtybių dalyvavimo šalia. Nepaisant didžiulio skurdo, gana dažno kraustymosi, buitį buvo stengiamasi kiek tik įmanoma pagražinti.
 
Slenkančių kopų laikotarpiu  XVII a.pab. - XIX a. vid. nebuvo prasmės kurtis ilgiems laikams ir statytis tvirtus, ilgaamžius pastatus. Kopininkai gyveno nedidelėse trobelėse, kurioms statyti naudojo įvairiausias medžiagas – lentgalius iš sudužusių laivų ar nusenusių valčių. Nedidelės sodybos padrikai glausdavosi saugesnėse vietose, šalia ganyklų ir medžių giraičių.  Pastovesnės gyvenvietės bei sodybos nerijoje pradėjo kurtis tik XIX a. Tuo metu pradėti kopų želdinimo darbai atnešė ilgai lauktą stabilumą.

Tačiau, ir sustabdžius kopas, atšiaurios klimatinės sąlygos diktavo savo taisykles. Namai buvo statomi taip, kad  mažiausią plotą užimantis galas būtų atsuktas į vėjuotą marių pusę, lentos kalamos vertikaliai, kad geriau nutekėtų vanduo, ant stogo kraigo buvo prikalamos stogą nuo stiprių vėjų saugančios vėjalentės, kurios puošiamos baltai dažytais raižiniais. Kai kurie elementai susiję buvo su tikėjimais – antai, lėkis ant kraigo tikėta apsaugo namą nuo piktų dvasių. 
Namai nebuvo dažomi iki pat XIX a. pabaigos. Rudai raudona, vadinama jaučio kraujo spalva buvo nusižiūrėta  nuo Švedijos pakrančių namų. Žvejai patys susimaišydavo dažus iš geležies oksido (suriko), silkės ar kitos žuvies riebalų ir suodžių iš kamino. Šis mišinys buvo pigi priemonė ir puikiai apsaugojo medinį paviršių nuo išorės poveikio. Mėlynos  spalvos dažai buvo perkami, ir buvo žymiai brangesni, jais buvo dažomos durys ir langinės tikint, kad šitą spalvą mažiau mėgsta gausūs pajūrio vabzdžiai – vorai, uodai trūkliai ir kt. Baltos spalvos dažai taip pat buvo naudojami langų rėmams.

Namų stogai buvo dengiami nendrėmis, name nebuvo kamino, žvejai virš atviros ugnies dūmuose laikydavo bures ir tinklus. Ši priemonė apsaugojo juos nuo kandžių ir puvinio. 

Pagrindinis maistas buvo žuvis, o per šaktarpį gaudė varnas. Smėlyje augino šiek tiek bulvių, svogūnų. Tačiau grūdus pirkdavo žemyne, nes čia javams auginti tinkamos žemės nebuvo. Todėl nereikėjo klėties, kur žemyne buvo laikomi grūdai. Skirtingai nei žemyno ūkininkai, žvejai savo sodybose apsiėjo su mažiau pastatų, tačiau po vienu stogu įrengdavo daugiau patalpų. Sodyboje dar stovėjo pūkinė, kur laikė žvejybos įrankius. 

Žvejo sodybos planas buvo kitoks nei ūkininko - sklypas siauras ir ilgas. Buvo stengiamasi turėti patogius priėjimus prie marių kranto, prieplaukų. Kieme buvo įrengiamos ir džiovyklos tinklams. Viduryje sklypo buvo paliekama vietos daržui, uogų krūmams, žvejybos tinklų džiovinimui. Sklypų ribas paprastai žymėdavo gluosnių pintinės tvorelės, o nuo XIX a. pab. - dažniausiai medinės tvorelės ar gyvatvorės. Kartais sodybų sklypai būdavo aptverti senais žvejų tinklais.

Tačiau XIX a pabaigoje prasidėjo didysis virsmas, žvejų gyvenvietes pavertęs kurortais. Žvejų namus pradėjo didinti, buvo įrengiamos mansardos, pristatomos ir didinamos verandos. Apie 1920 m. statytų namų fasadų  pagrindiniai įėjimai buvo atsukami į gatvę, kad geriau priviliotų poilsiautojus. Tvoros buvo jau nebe iš tinklų, o iš rudai dažytų lentelių su baltais smaigaliais. Ilgainiui sunku buvo atskirti, kas tai – žvejo namas ar vasarnamis. Nors šiuo metu nerijos gyvenvietėse retai kur begyvena žvejo šeima, tačiau iki šiol rudai raudoni, mėlyni mediniai namai, su baltomis vėjalentėmis ir lėkiais vadinami žvejų namais ir yra iš karto atpažįstami kaip šio krašto architektūrinis paveldas.

Čia galite atsisiųsti leidinį "Tradicinės Kuršių nerijos architektūros studija": I dalis, II dalis, III dalis (taisoma).

 

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-05-17