header image

Iš žvejų gyvenviečių į kurortą

Gyvenimas Kuršių nerijoje pradėjo keistis po 1890 m., kada buvo sutramdyti gyvenviečių egzistencijai grėsę pustomi smėlynai. Tuo pačiu metu artinosi nauja industrinė epocha, ir atėjo mada vasarą praleisti už miesto gražios gamtos apsuptyje.

Gana greita atsirado ir nakvynės pasiūla – gerą nuojautą turėję verslininkai, įsigijo žvejų namus, kuriuos pavertė užeigomis su poilsio kambariais, o verslui plečiantis – viešbučiais. Tačiau buvo ir nemažai pasiturinčių žmonių, kurie pasistatė vasarnamius tik savo šeimai. Miestiečiai norėjo įprastų patogumų, didesnių langų, balkonų, ir nerijos gyvenvietėse pradėjo kilti visai kitokie pastatai, kurių architektūra buvo „atsinešta“ iš miestų. Nidos patriotai dailininkas Ernstas Molenhaueris ir mokytojas Henry Fuchsas 1928 m. įkūrė statybų policiją, kurių žiūrėjo, kad šios savitos vietos neužplūstų kičas. Vilų kultūra atėjo nepaisant pasipriešinimo, ir ypatingai Juodkrantėje galime džiaugtis puikiomis vilomis, kurios yra įtrauktos į kultūros paveldo sąrašą. 
Žvejų namus statydavo staliai , tuo tarpu vilų architektūrą projektuodavo profesionalūs architektai. Nidoje ryškų pėdsaką paliko Herbertas Reissmanas, jis yra Tomo Manno, Karlo Knaufo, Richardo Birnstengelio vasarnamių projektuotojas. Neišliko jo sukurtas Neringos muziejus. Tačiau norint pamatyti pačias gražiausias vilas, būtina nuvykti į Juodkrantę ir pasivaikščioti Kalno ir Miško gatvėmis


 

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-05-17