header image

Nida

Nidos istorija labai permaininga - per tris šimmtečius jai teko nukeliauti iš pietų į šiaurę apie 4 km. 

Pirmoji - Veca (senoji -) Nida buvo įsikūrusi šiaurinėje Grobšto rago pusėje. Joje, per jos gyvavimo laiką šalia karčiamos gyveno daugiausiai dvidešimt žvejų šeimų. Kartais telikdavo vos 8 ar net 5 šeimos. XVII a. kaimas  dažnai buvo ant išnykimo ribos. Vargas ir skurdas buvo jos gyventojų žvejų kasdienybė, jie rašė skundus valdžiai į Karaliaučių:  “Jūsų didenybe, ar jūs bent žinote kaip sunkiai gyvena jūsų pavaldiniai, nieko be smėlio aplink nematydami, o pievos ar žolės ne mažiau kaip per tris mylias ieškodami, savo gyvybe rizikuodami”.
1931 m. apie 500 m į šiaurę nuo Veca Nidos buvo rasta namų liekanų, stiklų ir molio šukių. Ten, kur žemėlapiuose pažymėtos maro kapinaitės, buvo naujoji kaimo vieta. Seni žemėlapiai rodo, kad persikėlimas įvyko  tarp 1673 ir 1674 metų. Šis kaimas, kaip ir pirmasis, buvo nedidelis, o 1709 m. daugybės žmonių gyvybes nusinešė maras ir jis beveik sunyko.

Po 1732 m. Nidai teko keltis dar toliau į šiaurę, kur dar buvo likęs nedidelis miško ruožas, turėjęs apsaugoti trečiąją Nidą nuo užpustymo. Trečiojoje Nidoje 1743 m. buvo  atidaryta mokykla. 1784 m. čia jau buvo įsikūrę 18 sodybų. Kuo daugiau žmonių, tuo daugiau malkų reikėjo, tuo daugiau gyvulių buvo, kurie trypė mišką ir dar labiau jį retino. Jau 1825  m. apie Nidą rašė , kad kaime yra 31 ūkis, paštas. Pliki smėlio kalnai stūksojo čia pat už namų, jie privertė dalį gyventojų statytis namus dar toliau į šiaurę. Užgriūti grasinančios kopos iš visų pusių slinko artyn. Tik prie mokyklos ir pašto buvo supintos tvoros smėlio gaudymui. Pavojingiausi pietvakarių vėjai, kurie gana plokščią kopą nešė vis gilyn į kaimą ir ilgainiui užpustė paštininko daržus.

Vizitatorius Jachmann labai abejojo, ar apskritai dar įmanoma išgelbėti kaimą, nes jį apsupusios kopos buvo labai arti kaimo. Nepaisant to, kaimo gyvenimas tęsėsi. 1831 m. buvo nutiestas naujas kelias per Tilžę, ir Nidos pašto kelias nebeteko reikšmės. Tad pašto tarnautojas Kuvertas nusprendė parduoti pašto stotį, kuri buvo pastatyta iš užpustytų Kuncų kaimo bažnyčios plytų. Paštą už 400 talerių nupirko valstybė ir, išardžius vidinę sieną, įrengė ten mokyklą ir maldos namus.

Dar 1859 m. tarnybiniame pranešime sakoma, kad Nidos šiaurinėje dalyje kopa užpustė dar daugiau miško ir kad smėlį būtų galima sulaikyti sodinant žoles, bet to niekas nedaro, todėl kaimas esąs dideliame pavojuje.
Tačiau apželdinimo darbai jau buvo prasidėję, ir Nida išliko čia iki mūsų dienų. 1874 m. pagaliau pavyko sutramdyti Urbo kalną. Čia pirmą kartą buvo panaudotos kalnapušės. Tais pačiais metais lyg naujų, saugių laikų simbolis buvo pastatytas Nidos švyturys.
XIX a. viduryje Nidoje kartu  su Skruzdyne ir Purvyne  gyveno 407 žmonės ( 47 ūkiai) , o 1895 m.  -  jau 701 žmogus. Piečiausiai pamaryje pastatytus namus vadino Mažąja Azija, šiauriausius - Purvynėje - Sibiru.
1869 m. kilo didžiulis gaisras, po kurio beliko tik keli namai, bažnyčia ir mokykla. Iki tol be jokios tvarkos statyti namai buvo atstatyti gražiai eilėmis pagal kažkieno nubraižytą planą. Tiesios, vienodos gatvės buvo viena pirmųjų modernizmo apraiškų žvejų kaimelyje. Iki šio tai matome Naglių ir Lotmiško gatvėse.
XIX a. pabaigoje Nida ėmė dar labiau gražėti ir keistis, nes čia pradėjo lankytis vasarotojai.
Gyvename vietoje su labai įdomia ir keista istorija. Didžiulių žmonių pastangų dėka ištrūkusi iš smėlio gniaužtų Nida tapo nedideliu rojau gabalėliu žemėje, kurį mums visiems kartu privalu išsaugoti.  
Džiaugiamės, galėdami kasdien gėrėtis Nidos gatvelių jaukumu ir šalia esančiomis gamtos grožybėmis.

Keliautojo įspūdžiai po Kuršių neriją 1868 metais:

Jei man prieš daug metų draugas būtų man nupiešęs Nidos kaimo paveikslą, kokį aš iš tikrųjų pamačiau su vienišais, saloje įsikūrusiais darbščiais, laimingais, beveik jokių norų neturinčiais žmonėmis,su jų jaudinančiu naivumu ir visišku tikėjimu ir pasitikėjimu dievu, kas jiems suteikia pasitenkinimą ir džiaugsmą, apie kuriuos poetai, bandydami sukurti  aukso amžiaus vaizdus, galėtų tik pasvajoti.
Jei jis man būtų papasakojęs apie impozantišką žvejų išvaizdą, ypatingai jų moterų, kurių skulptūriška ramybė  gali būti palyginta tik su palaimintomis pietų šalių tautomis - jų savotiškus kostiumus, kurie primena Kaprio salos moteris, jų negirdėtas dainas, nuo kurių pripažinti kompozitoriai nebetenka poveikio. 
Jeigu jis man būtų papasakojęs apie jos gamtą, , tuos keliaujančius kalnus, užpustytus miškus, kurių viduryje gyvena jos žmonės be rūpesčių, atsiskyrę nuo kitų, palaimininti, kaip lotofagai (lotosus valgantys) graikų poetų eilėse...  
Aš netikėdamas būčiau purtęs galvą ir įsivaizdavęs, kad man kalba poetas arba mažų mažiausiai tyrinėtojas, kuris susidarė pirmą subjektyvų įspūdį apie Nidą ir troško, kad ir kiti žvelgtų į ją per panašiai nuspalvintus akinių stiklus.
 

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-05-17