Alksnynė

Važiuojant nuo kelto, pirmiausia visus pasitinka Alksnynės postas, kuriame reikia susimokėti savivaldybės rinkliavą. Daug kas net ir nepastebi kad kitoje kelio pusėje šalia marių stovi raudonų plytų namai. Tai penktoji Neringos gyvenvietė – Alksnynės viensėdis, į kultūros paveldo registrą įrašyta sodyba, kurią sudaro raudonų plytų gyvenamasis namas su mansarda ir du ūkiniai pastatai, iš kurių  vienas yra statytas žymiai vėliau .  Sodyba priklausė   kopų priežiūros  tarnybai, kuri turėjo daugiau pastatų, išdėliotų po visą neriją:  Smiltynėje (dabartinės Lankininkų bazės), Preiloje (šalia kelio ties įvažiavimu į Preilą esanti sodyba) ir Nidoje  (poilsio namai „Medikas“ Kuverto gatvėje). 

XIX a. pabaigoje sustabdžius kopų smėlio pustymus, reikėjo prižiūrėti apsodintus plotus. Alksnynei priskirta teritorija  tęsėsi iki 16 kilometro, kur buvo Juodkrantės girininkijos riba, ir dar jai priklausė apsauginio kopagūbrio priežiūra iki Pervalkos. Alksnynėje dirbo seniausias ir įžymiausias kopų prižiūrėtojas Waldemar Muscate.  Nuo 1892 iki 1932 m. t.y., lygiai 40 metų jo uždavinys buvo vadovauti kopų  apsodinimui tarp Juodkrantės ir Smiltynės.  

Po Klaipėdos krašto atskyrimo Prūsijos valdžia jį išleido atostogų, tačiau nors jam artinosi pensijinis amžius, jis liko dirbti, kaip vienintelis daugiausiai patirties ir žinių turintis tarnautojas. Po jo nuo 1932 m. iki Klaipėdos evakuacijos Alksnynėje  dirbo Hans Karallus.

Kopų prižiūrėtojų veikla buvo labai įvairiapusiška. Be prieškopės ir kranto tvirtinimo darbų buvo labai svarbu stebėti vandens ir vėjo poveikį jau padarytiems darbams. Kopų prižiūrėtojo  žinioje buvo ir kelių statyba, kirtimai ir medžių sodinimas. Jis kontroliavo, ar niekas nevaikščioja draudžiamose vietose ir, užtikęs tokius žmones, juos bausdavo piniginėmis baudomis.