Gaisrai

Gaisras – tai vienas iš veiksnių, kuris formuoja greitus ir reikšmingus Kuršių nerijos kraštovaizdžio pokyčius. Miškuose dominuojantys spygliuočiai – paprastosios ir kalninės pušies medynai – yra puiki terpė kilti gaisrams. Sakinga mediena, didelis kiekis nuokritų, dažnai sausi ir karšti orai, o dar ir neatsakingi lankytojai sudaro palankias sąlygas kilti gaisrams. 
Iš dokumentų žinoma, kad po II Pasaulinio karo Kuršių nerijoje degimai užėmė 527,8 ha. Daugiausia - tai teritorijos prie Klaipėdos. Visos gaisravietės ilgainiui buvo apželdintos. Šiuo metu čia auga monokultūriniai 70-80 metų amžiaus paprastosios pušies medynai.
Mums artimesnis laikotarpis – tai 1995 m., kuomet Smiltynėje ant Hageno kopos gaisro metu išdegė apie 60 ha. Teritorija per ketverius metus atkurta apželdinant tik dalį buvusios gaisravietės, siekiant teritoriją pritaikyti rekreacinėms reikmėms.

2005 m. ties Alksnyne kilo kelias paras trukęs gaisras, išplitęs net 235,6 ha plote. Kaip keitėsi kraštovaizdis šioje vietoje mums leidžia stebėti ortofoto nuotraukos. Žemiau pateiktuose paveiksluose matote tą pačią teritoriją 2005 m. (1 pav.), 2009-2010 m. (2 pav.) ir 2019-2020 m. (3 pav.)

pav. 1 Alksnynė 2005 m.

pav. 2 Alksnynės gaisravietė 2009-2010 m.

Didžiojoje gaisravietėje 2008 m. ir 2009 metais buvo pasodinta tik apie 50 ha želdinių, o didesnioji jos dalis palikta savaiminiam atžėlimui.

pav. 3 Alksnynės gaisravietė 2019-2020 m.

Jeigu kraštovaizdžio pokyčiai po gaisro yra labai ryškūs, tai atsikuriant ir atkuriant ją pokyčiai nėra tokie pastebimi. Juos galime matyti tik fiksuojant tam tikru periodiškumu. Žemiau pateikiame kelias nuotraukas šios gaisravietės nuotraukas 2008 m. 2017 m.

Smiltynės gaisravietė 2008 m.

Smiltynės gaisravietė 2017 m.

2014 m. šalia Juodkrantės įvyko kitas gaisras, kurio metu išdegė 131,8 ha kalninės ir paprastosios pušies medyno. Kaip keitėsi kraštovaizdis šioje gaisravietėje stebime ir fiksuojame iki šiol.

2014 m.

2015 m.

2016 m.

2022 m.

Gamtoje gaisrai yra natūralus reiškinys ir augalija per laiką pati atsikuria. Tačiau dabartiniais laikais gaisrus beveik visuomet sukelia žmogus. Dažniausiai – tai neatsakingo elgesio pasekmė, o kartasi net tyčiniai padegimai.

Skatiname visuomet gamtoje elgtis atsakingai, ypač saulėtą ir sausą pavasarį ar karštą vasaros dieną, kuomet net ir mažiausia žiežirba gali sukelti didžiulį gaisrą.