Vynuoginė sraigė

Vynuoginę sraigę daugelis tikrai žinome. Tai pati didžiausia Centrinės ir Rytų Europos sausumos sraigė, jos kriauklės skersmuo siekia iki 5cm ir tuomet ji sveria apie 45 g, bet kūno masė gali svyruoti priklausomai nuo aplinkos drėgmės, nes karštu sausringu laikotarpiu gali prarasti daug vandens ir palengvėja.

,,Vynuoginė sraigė“ pavadinimas rodo, kad lietuviai ją sieja su vynuogynais. Tačiau Europoje ši sraigė kitaip vadinama: ją vadina Romos, Burgundijos, valgomąja sraige arba tiesiog ,,eskargotu“. Visi pavadinimai nurodo ilgą auginimo ir naudojimo maistui istoriją. ,,Escargot” išvertus iš prancūzų kalbos – sraigė, ir tai yra sraigių patiekalas, kuris yra įprastas skanėstas daugelyje Europos šalių, tokių kaip Prancūzija, Ispanija ir Portugalija. Escargot paprastai patiekiamas kaip užkandis ar pagrindinis patiekalas. Maistui vartojama tik sraigės raumeninga koja. Tradiciškai prancūziško stiliaus virtos sraigės gaminamos su petražolių ir česnako sviestu. Beje, ankstesniais laikais patiekalai iš sraigių nebuvo laikomi delikatesu, tai buvo tiesiog lengvai pagaunamas maistas. Vynuogines sraiges tikslingai auginti maistui pirmieji pradėjo senovės romėnai. Vėlesniais istoriniais laikais vynuogines sraiges augino vienuolynų soduose, nes buvo manyta, kad jos tinkamas maistas pasninko metu. Plintant krikščionybei ir vienuoliams savuosiuose soduose įkurdinant vynuogines sraiges, jos išplito po visą Europą. Taip pat valgomi ir sraigių kiaušinėliai (vadinami sraigių ikrais).

Sraigės aktyvią veiklą pradeda įšilus pavasariui ir savaisiais sraigiškais reikalais užsiima iki pirmųjų šalnų. Jos augalėdės ir maitintis iššliaužia, kai aplinka pakankamai drėgna ir vėsi – vakare ar lietui nulijus. Vynuoginės sraigės – hermafroditės, jos deda stambius (iki 5 mm) kiaušinėlius. Dėtis gali siekti iki 80 kiaušinėlių. Natūraliomis sąlygomis moliuskas iki 19-20 g (prekinio svorio) užauga per 3-4 metus, o auginant nelaisvėje jau antrais metais gali užaugti iki 20 g. Vynuoginės sraigės gyvena pakankamai ilgai – gamtoje vidutiniškai 7-8 metus, o jei pavyksta išsislapstyti nuo plėšrūnų tai ir iki 20 metų. Nelaisvėje gyvena ilgiau. Švedijoje užregistruota sraigė išgyvenusi 35 metus.

Karštomis dienomis sraigės gali prisilipinti prie medžių sudžiūstančia gleivių plėvele ir taip prakabėti savaitę, taupydamos vandenį ir ,,miegodamos“, todėl kai kuriuose Lietuvos regionuose lietuviai jas vadina ,,medžių gumbais“. Atšalus orams, žiemojimui sraigė irgi ruošiasi rimtai – įsirausia giliai dirvon (iki 30 cm gylio), kriauklės angą užsandarina kalkėta pertvara (epifragma) ir irgi panyra miegan – anabiozės būsenon. Anabiozė – reiškinys, kai organizmo gyvybiniai procesai labai sulėtėja ir toks gebėjimas padeda išgyventi sunkius laikus. Žiemos miegu sraigės miega iki 3 mėnesių, yra žinoma, kad jos kūne tuo metu susidaro ,,antifrizas“, kuris leidžia nesušalti. 

Vynuoginės sraigės ne tik maistui tinka: nuo Hipokrato laikų jos buvo naudojamos medicinai, pavyzdžiui, buvo manoma, kad jų gleivės padeda užgydyti įvairias žaizdas, ypač nudegimo, o kaip vaistas tinka nuo tuberkuliozės ar nefrito. Įdomu, kad prie jų medicininių savybių grįžtama šiais laikais ir iš jų gaminami ne tik įvairūs farmakologiniai, bet ir kosmetiniai preparatai (veido ir plaukų kaukės ir panašiai).