Kaip sraigė kvėpuoja

Niekam ne paslaptis, kad vandenyje gyvenantys dvigeldžiai ir galvakojai moliuskai paprastai kvėpuoja žiaunomis, įsisavindami vandenyje esantį deguonį ir atiduodami anglies dioksidą. Tačiau žiaunomis dažniausiai naudojasi ir jūrinės sraigės. Tik dėl kriauklės ir kūno persisukimo specifikos, joms iškilo daug problemų – jų analinė anga atsisuko prie žiaunų ir norint išmatomis neužteršti įkvepiamo vandens, joms teko dar labiau tobulėti: pavyzdžiui, jūrų ausytės turi daug skylučių ir jas naudoja paeiliui – vienos kvėpavimui, kitos ertmės praskalavimui, o kitos turi skylučių ir kriauklės išpjovų derinį, kad pro vieną dalį kilstelėjus kriauklę ,,įkvėpti“, o pro kitą dalį ,,iškvėpti“. Pavyzdžiui, taip elgiasi jūrinė sraigė (Diodora aspera).

Vis tik dalis jūrų sraigių gali neturėti nei tikrųjų žiaunų: išaugos gali atsirasti ant viso kūno paviršiaus. Taip atsitiko jūrų šliužams. Dujų apykaita vyksta per kūno paviršių ar per antrines žiaunas. Kad padidėtų kūno paviršiaus plotas daugelis išvystė struktūras ,,ceratas“.

Sausumos ir dauguma gėlavandenių sraigių turi plaučius ir gali kvėpuoti oru. Šie plaučiai paprastučiai, tai tiesiog mantijos ertmė, kurios visada drėgno vidinio paviršiaus sienelės išraizgytos tankiu hemolimfagyslių tinklu. Ten vyksta deguonies ir anglies dioksido apykaita. Jei kvėpuoja plaučiais, tai oras į primityvius plaučius patenka pro kvėpavimo angą (pneumostomą), kuri yra moliusko kūno šone. Kvėpavimas vyksta mantijos dugną suspaudžiant arba atpalaiduojant. Užsidarius kvėpavimo angai mantija atsipalaiduoja, o dujų slėgis padidėja. Tai palengvina dujų apykaitą.

Kadangi dauguma gėlavandenių sraigių į vandenį pateko antriniu būdu (iš pradžių jos gyveno sausumoje), tai  daugelis turi nuolat iškilti į vandens paviršių įkvėpti, o kai kurios išvystė ilgą judrų kvėpavimo vamzdelį.  Štai Argentinos obuolinei sraigei (Pomacea canaliculata) nereikia vargintis, ji gali kvėpuoti oru ir pasilikdama po vandeniu. Šis moliuskas turi kvėpavimo vamzdelį. Kai kurios deguonį absorbuoja tiesiogiai per mantijos paviršių, o kitų mantijos ertmė kiek redukuojasi ir susiformuoja koniška kojos išauga, vadinama pseudožiaunomis (arba antrinėmis žiaunomis).

Gebėjimas kvėpuoti oru labai praverčia sekliuose ar eutrofikuotuose vandens telkiniuose (ypač karštos vasaros metu) kai trūksta deguonies. Nepriklausomai, kiek vandenyje yra deguonies, viena iš stambiausių Lietuvos gėlųjų vandenų sraigių - didžioji kūdrinukė (Lymnaea stagnalis) turi apie 7-9 kartus per valandą iškilti paviršių, kad įkvėpti oro. 

Sraigės, kaip ir dauguma kitų moliuskų, deguonies transportui ir perdavimui organizme naudoja ne hemoglobiną, kuris kraujui suteikia raudoną spalvą ir turi geležies, o hemocianiną, kuris kraujui suteikia pilkšvai melsvą spalvą ir turi vario, todėl jis vadinamas ne krauju, o hemolimfa. Taigi, sakydami, kad sraigės turi ,,mėlyno kraujo“, būsite iš dalies teisūs.