Ar pamenat vaikišką dainelę – „kaip smagu po mišką palakstyti, ten šokuoja žaliosios varlytės...“? Dainelė smagi, bet tiesos joje nedaug. Nešokuoja žaliosios nei po miškus, nei po pievas. Lindi jos vandenyje ir tik kartkartėmis ant kokio lapo išsiropščia.

Lietuvoje aptinkamas varles pagal gyvenimo būdą galima suskirstyti į žaliųjų ir rudųjų varlių grupes. Žaliosios varlės, kurių yra trys rūšys, visą laiką gyvena vandens telkinyje, o rudosios varlės po metamorfozės persikelia gyventi į sausumą (čia jos ir žiemoja) ir vandenin grįžta tik neršti.

Rudųjų varlių turime dvi rūšis – smailiasnukę ir pievinę. Lietuvoje šios varlės įprastos ir neretos. Šios rūšys gyvena daugiau nei 20-yje Europos šalių, tačiau daugiau nei 15-oje jos nyksta ir yra taikomos įvairios priemonės siekiant jas apsaugoti. Jei neliks varlių, liūdnos, o teisingiau alkanos dienos ateis jomis mintantiems gyvūnams. Štai Danijoje dėl intensyvaus žemės ūkio, nusausinus pelkes ir pievas, labai sumažėjo ar net visai išnyko varlės... todėl nebeatskrenda į Daniją perėti baltieji gandrai. Akivaizdu, kad gamtoje visi gyvi organizmai yra susiję vieni su kitais ir varliagyviai yra daug svarbesni nei iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti. Varlės (ir rupūžės) yra godžios plėšrūnės ir suryja nemenkai įvairių vabzdžių ir šliužų, kurių daugelis gyvūnų neliečia.

Atnaujinimo data: 2023-10-19