Valgomoji varlė

Seniau apie sveikai įmitusią panelę sakydavo: „Drūta kaip žaliom varlėm penėta“. Ir išties žaliųjų varlių grupei priskiriama didžioji kūdrinė varlė (Pelophylax kl. esculentus) buvo ir yra valgoma. Lietuviai valstiečiai nei kasdienoje nei per šventes varlių nevalgė, o apie ponus būta posakio: „Su saule lyja – ponai varles ryja“.

Pagal tradiciją varlių šlaunelių valgymas priskiriamas prancūzų virtuvei. Manoma, kad viduramžiais vienuoliai sumanė valgyti varles, nes anot jų tai „kuklus maistas“ ir tinka pasninko metu. Taip pat yra tyrėjų teigiančių, kad šis paprotys atsirado Šimtamečio karo tarp Anglijos ir Prancūzijos metu. Tuo metu maistas buvo taip sunkiai gaunamas, kad valstiečiai iš nevilties pradėjo valgyti paprastas ežero varles. O jei rimtai sukti laiko ratą atgal – yra patvirtinimų, kad dar ankstesniais varliaėdžiais buvo kinai.

Kokiam varliaėdžiui beatitektų pirmenybė, bet Europoje buvęs vargšų maistas netikėtai tapo delikatesu, kurį ne gėda brangiuose restoranuose patiekti. Dabar varlių kūdrose nebegaudo, o augina fermose.
Daug kur rašoma, kad žaliųjų varlių Lietuvoje gyvena 3 rūšys, bet ne viskas taip paprasta... Niekas nesivelia į ginčus dėl dviejų rūšių: ežerinės varlės ir mažosios kūdrinės varlės, o štai trečioji – didžioji kūdrinė varlė (ta, kurią valgo) yra anksčiau paminėtų hibridas ir neatitinka klasikinio gyvūnų rūšies apibrėžimo. Didžioji kūdrinė varlė aptinkama tik tuose vandens telkiniuose, kur gyvena ežerinės ir mažosios kūdrinės varlės. Minėtos rūšys sunkiai viena nuo kitos atskiriamos (tik įgudusiam specialistui šis darbas), todėl tiesiog vadinamos „žaliosiomis varlėmis“.

Visos žaliosios varlės didžiąją gyvenimo dalį praleidžia vandenyje ir į sausumą tik vasaros dienomis išlipa pasišildyti. Jos nepalieka vandens telkinio, jame gyvena bei žiemoja įsikasusios į gruntą.