Kuo rupūžė nuo varlės skiriasi arba keli žodžiai apie rupūžėlę

Jau nuo seniausių laikų kuriami pasakojimai, kad rupūžės – blogos, kad jos tik nelabose vietose veisiasi ir kad raganos jas saviesiems kerams naudoja. Tikėta, kad rupūžėse įsikūnija neišganytos sielos, o štai jei pabučiuosi pasakų pelkės varlę, tai ji princu ar karalaite atvirs. Jei kurį rupūže apšauks, tai nesijaus pamalonintas... ir kodėl tos vargšės tokios nemielos?

Pilkoji rupūžė (Bufo bufo)

Gal todėl, kad rupūžių oda – sausa, rauplėta bei karpuota, o varlių – lygi ir visuomet drėgna. Žmonių bijota, kad palietus rupūžę oda karpomis apsipils. Šis prietaras turi šiokio tokio pagrindo, nes labiausiai Lietuvoje paplitusi pilkoji rupūžė (Bufo bufo) galvos šonuose (už akių) turi dvi stambias nuodų liaukas, o ir odoje yra liaukų, išskiriančių nuodingą skystį. Rupūžės gana dažnas visaėdžių gyvūnų grobis ir nuodai reikalingi gynybai. Žmonėms šie nuodai nėra mirtinai pavojingi, tačiau nereiktų imti rupūžaitės neapsaugotomis rankomis, nes gali suerzinti odą, bet karpų tikrai neatsiras.

Pilkoji rupūžė (Bufo bufo)

Rupūžių kūno sandara nulemia jų medžioklės būdą. Rupūžės turi trumpesnes kojas nei varlės, todėl negali šokinėti ir nesugeba grakščiame šuolyje pagauti skrendančio vabzdžio. Jos rėplioja pažemiu ir sutemoms atėjus, gaudo įvairius vabzdžius bei šliužus. Tačiau yra manančių, kad rupūžės – braškes ėda, mat kol braškės nesunoko ir rupūžių tarp lysvių nematyti. Ne, braškių jos neėda, o tupi čia todėl, kad gaudo visokius niekadėjus, derlių naikinančius. Taigi, verta rupūžėlę parsinešti savo daržan, ji ilgaamžė ir gali daug metų jūsų sodą saugoti.