Iš kur varlės pievose atsirado?

Jei pievose šokuoja mažos varlytės – vadinasi tikroji vasara jau prasidėjo. Iš kur jos ten atsirado ...ir ar tikrai jas atrasim? Dabar yra tokia sausra, kad net nepamename ar pavasarį būta balų, kurios būtų tinkamos varliūkštėms (ir rūpužėlėms) augti.

Visi varliagyviai veisiasi ir vystosi vandenyje. Kiekvieną pavasarį kai jau pradeda lapoti medžiai iš žiemojimo vietų varlės ir rupūžės skuba į nerštavietes, pradeda rinktis prie seklių greit įšylančių vandens telkinių, balų, užlietų nendrynų ir pamiškių pievų. Kartais jos nukeliauja kilometrą ar net dar daugiau. Atmintis apie migracijos kelius į nerštavietes yra perduodama iš kartos į kartą. Kokiu būdu – tai paslaptis. Jei važiuojamu keliu regime šokuojančias varles ar rėpliojančias rupūžes, būkime tikri – gyvūnai šiais takais migravo dar tada, kai žmonės nebuvo nutiesę kelių.

Poravimasis vyksta vakarais kai daugiau drėgmės ir mažiau plėšrūnų. Poravimosi ritualai yra labai svarbūs, nes reikia ne tik susirasti savos rūšies atstovą, bet ir išsirinkti patį geriausią. Tai nėra taip paprasta, nes toje pačioje baloje visokių „vyrukų“ ir „mergikių“ gali būti prisirinkę.

„Varlinai“ ir „rupūžinai“ savo „mergikes“ vilioja garsiai kurkdami. Nendrinės rupūžės patinai rėkia taip garsiai, kad girdisi net už kelių kilometrų. Raudonpilvės kūmutės patinai šaukia savąsias labai specifiniu garsu, primenančiu gegutės kukavimą. Aktyviausiai varlės kurkia poravimosi laikotarpiu, vėliau aprimsta, tačiau kai kurios rūšys (žaliosios varlės) lieka triukšmingos beveik visą vasarą.

Po poravimosi varlių patelės (priklausomai nuo rūšies) išneršia nuo 400 iki 4000 kiaušinėlių. Kiaušinėlis yra apsuptas drebutiniu sluoksniu ir krūva tokių sulipusių kiaušinėlių vadinami kurkulais. Praėjus parai po neršto, ikrelius supanti gleivinė plėvelė išbrinksta ir kurkulai išplaukia į vandens paviršių. Skaidri drebutinė plėvelė atlieka šildomąja funkciją, nes lyg lęšis sugeria šviesos ir šilumos spindulius taip pat saugo nuo pažeidimų ir plėšrūnų. Varlės kurkulus priklijuoja prie vandens augalų, rupūžių kurkulai driekiasi kaip 3-5 cm ilgio kaspinai ir apvynioja vandens augalų stiebus.

Maždaug po savaitės iš apvaisinto kiaušinėlio išsirita uodeguota lerva – buožgalvis, kurio sandara primena, kad varliagyvių protėviai – žuvys. Buožgalvis neturi galūnių, kvėpuoja išorinėmis žiaunomis ir turi ilgą uodeginį peleką. Buožgalviai greit auga ir yra nepasotinami ėdrūnai. Maistui neišrankūs ir suryja viską, ką randa savo gimtajame vandens telkinyje, visas organines medžiagas jei tik jos telpa į mažą burną. Didžiąją raciono dalį sudaro dumbliai, bet paaugus gali maitintis ir mikroskopiniais vandens gyvūnais.

Jei vanduo šiltas (23-26 °C) buožgalviai greitai vystosi ir suauga per 45-65 dienas. Varliagyviai skirtingai nei vabzdžiai neturi lėliukės stadijos. Buožgalviai pamažu tampa mažomis varlytėmis.

Metamorfozės metu palaipsniui keičiasi visos organų sistemos: išauga galūnės, palaipsniui išnyksta žiaunos ir susiformuoja plaučiai, persitvarko kraujotakos ir virškinimo sistema. Galiausiai sutrumpėja ir visiškai išnyksta uodega. Varliukas su trumpa uodegyte jau maitinasi kaip suaugusi varlė.

Varlės ir rupūžės subręsta per 3-5 metus ir tik tada gali kurkti savo vakarines serenadas, vilioti saviškes ir paleisti pasaulin naują kartą.