Upinis bebras (Castor fiber)

 Nuotraukų aut. V. Knyva

Upinis bebras yra didžiausias graužikas ne tik mūsų krašte, bet ir Eurazijoje. Tai gana stambus gyvūnas, kūno ilgis būna nuo 80 iki 100 (135) cm ir uodega apie 25-50 cm. Sveria nuo 11 kg, o jei gyvenimas geras – gali pasiekti ir 35 (40) kg svorį.  Patelės paprastai kiek didesnės.  

Gyvena bebrai visur, kur tik yra lėtai tekantis arba stovintisvanduo, kad sudarytų tokias sąlygas įrengia užtvankas. Paprastai įsikuria ten, kur auga jų mėgiami medžiai – karklai, drebulės, alksniai, beržai. Pakrantėse rausia urvus su keletu angų. Įėjimo anga į urvus visada būna po vandeniu. 

Bebrai sausumoje nerangūs, o vanduo – jų namai. Bebrai – puikūs plaukikai.  Plaukiant po vandeniu jų šnerves ir ausis sandariai uždaro odos raukšlė, neleidžianti vandeniui įtekėti į kvėpavimo ir klausos kanalus, o akis uždengia skaidri membrana. Po vandeniu gali išbūti iki 15 minučių ir plaukti iki 9 km per val. greičiu.  

Bebrų galinių kojų pirštai sujungti elastingomis plėvėmis, tai jiems padeda geriau plaukti. Priekinės letenos yra beplėvės, apginkluotos ilgais ir stipriais nagais ir gelbsti rausiant urvus. 

Bebrą iš kitų gyvūnų išskiria didelė, plati ir „žvynuota“ (padengta raginėmis plokštelėmis) uodega. Ši keista uodega naudojama kaip irklas ir vairas. Uodega ne tik padeda gyvūnui greičiau plaukti, išlaikyti pusiausvyrą nešant sunkų rąstą, bet ir yra gera atrama, kad būtų patogiau griaužti medžio kamieną. Bebrai tupėdami sausumoje, neretai užpakalinėmis kojomis užsilipa ant savo uodegos, nes taip patogiau ir šilčiau. Uodegos dėka gyvūnas apsisaugo nuo perkaitimo, joje daug kraujagyslių, per kurias atiduodamas šilumos perteklius aplinkai. Bebro uodega ne tik padeda greičiau plaukti, bet naudojama garsiam pavojaus signalui sukelti. Grėsmės atveju gyvūnas pliaukšteli uodega per vandenį, taip perspėdamas savo gentainius. Uodegoje kaupiasi riebalai ir ji auga visą bebro gyvenimą. Pagal uodegą galima apytikriai nustatyti bebro amžių – kuo ji ilgesnė ir platesnė, tuo bebras vyresnis.  

Bebras turi labai storą kailį, kuris sudarytas iš dviejų sluoksnių. Išorinį sluoksnį sudaro reti, šiurkštūs apsauginiai plaukeliai (nepraleidžia vandens). Vidinis kailio sluoksnis yra tankus, minkštas ir suteikia šilumos. Ant nugaros 1 kvadratiniame centimetre auga apie 12 tūkst. plaukelių, o ant pilvo – 23 tūkst. Prieš žiemą kailio tankis padidėja (iki 27 tūkst. plaukelių). Bebrai savo kailįrūpestingai prižiūri. Kad kailis būtų atsparus vandeniui, kasdien jis turi būti šukuojamas ir sutepamas riebalinių liaukų išskiriamais riebalais. Bebrai dažnai šukuoja vienas kito kailį.Nuolat riebinamas kailis tampa neperšlampamas ir neleidžiančia lediniam vandeniui patekti prie odos. Taigi gyvūnasgali ilgą laiką praleisti vandenyje nesušlapdamas ir nesušaldamas. Bebrai turi ne tik riebalines, bet irkvapiąsias liaukas,išskyros naudojamas teritorijai žymėti. 

Bebrų dantys ypatingi. Jų priekiniai kandžiai – stambūs, padengti kietu oranžinės spalvos emaliu, kurio sudėtyje yra geležies (tai lemia spalvą ir tvirtumą). Kandžiai neturi šaknų ir nuolat auga. Tai puikus prisitaikymas, nes šie dantys rimtas įrankis (tarsi kaltas) padedantis išgyventi. Jais bebras gali nukirsti (nugriaužti) storiausius medžius. Jei bebras nuolat nedilintų savo dantų, per metus jie galėtų užaugtų iki 120 cm ir gyvūnas nebegalėtų susičiaupti. Krūminiai dantys raukšlėti, su kietu emaliu ir pritaikyti smulkinti grubų augalinį maistą. Tarp kandžių ir krūminių dantų yra didelis tarpas pertvertas odos raukšlėmis (antrosiomis lūpomis), kurios gali sandariai uždaryti burnos ertmę. Tokia burnos sandara leidžia bebrams graužti povandeniu ir plukdyti šakas  nepaspringstant.  

Bebrai minta tik augaliniu maistu, kuris įvairuoja pagal metų laiką. Vasarą daugiausia maitinasi sultingais žoliniais augalais, augančiais vandenyje ir pakrantėje. Rudenį, žiemą bei anksti pavasarį bebrai griaužia medžių ir krūmų šakeles, žievę, vandens augalų šaknis. Žiemai bebrai kaupia maisto atsargas – prie savo namelio įėjimo po vandeniu sukrauna įvairių medžių šakų krūvą.  

 Bebrų akys nedidelės ir jų regėjimas silpnas, todėl jie daugiausia pasikliauja puikia klausa, uosle ir lytėjimo pajauta. Bebrai turi ypatingus ūsus – vibrisus, kurie auga ne tik apie nosį, bet ir ant smakro, letenų ir kitų kūno vietų. Ūsai leidžia pajusti vandens ir žemės vibraciją (rodančią artėjantį plėšrūną), orientuotis tamsiame ar drumstame vandenyje, jausti vandens tėkmės ir orų pokyčius.  

Laukinėje gamtoje bebrai paprastai išgyvena 7–8 metus, o jei lydi sėkmė ir 10–17 metų. Nelaisvėje gali išgyventi  apie 35 metus.