Europinė ūdra

Europinė ūdra (Lutra lutra L.)

• Ūdros – rimčiausi plėšrūnai Europos gėlųjų vandenų buveinėse. Jos lyg upių vilkai – natūralių priešų vandenyje praktiškai neturi. Dėka lankstaus, aptakaus ir ištįsusio kūno, trumpų plėvėtų kojyčių,  ūdra gerai plaukia ir nardo. Po vandeniu, neįkvėpusi, gali nuplaukti  400 m, kartais išvysto net 11-14 km/h greitį. Tai gana stambus žvėris, suaugusių patinų kūno ilgis gali būti nuo 80 iki 120 cm, o patelių – nuo 60 iki 100 cm. Ilga (25-55 cm ilgio), stora, raumeninga kiek plokščia uodega – puikus vairas plaukiant po vandeniu. Uodegos storumas priklauso ir nuo gyvūno įmitimo, nes čia kaupiasi riebalų atsargos. Patelės turi ilgesnes uodegas.
• Ūdros nebijo net labiausiai geliančio, ledinio vandens. Nuo šalčio jas saugo storas poodinis riebalų sluoksnis ir beveik neperšlampamas kailis. Kailis dvisluoksnis labai tankus, jį sudaro beveik vienodo ilgio akuotplaukiai ir vilnaplaukiai. Trumpesnių – vilnaplaukių, viename kvadratiniame centimetre  būna nuo 35000 (ant nugaros) iki 70000 (ant pilvo). Šlapias kailis yra labai lygus, išdžiūvęs tampa panašus į dyglius – tai padeda greičiau nutekėti vandeniui. Šlapią kailį ūdros geba „išsigręžti“. Žiemos metu žvėrelis darydamas 2 – 3 šuolius, prispaudžia priekines letenas prie kūno ir šliuožia krūtine bei pilvu per sniegą ar ledą (2 – 3 m ar daugiau), siekdamas pašalinti vandenį iš kailio. Įsirengia „čiuožyklas“ vandens telkinių pakrantėse. Užsiropštusios ant kranto, ūdros nučiuožia į pakalnę tokiu būdu išspausdamos vandenį iš kailio. Vasarą vandenį iš kailio stengiasi pašalinti trinantis į smėlį, puveningą gruntą, supuvusius medžių stuobrius ir kt. Ūdros šeriasi pamažu (nuo pavasario iki rudens), todėl  kailis beveik visus metus kokybiškas.
• Gyvena ūdros prie tekančių ar stovinčių vandens telkinių (svarbu, kad būtų žiemą neužšąlančių vietų) ir veiklios ištisus metus. Urvus įsirengia upių, ežerų, tvenkinių krantuose, po apaugusiuose medžiais ir krūmais. Ūdros nagai yra palyginti silpni ir netinkami urvams rausti, taigi dažniausiai ji tik kiek praplatina ertmes po medžių šaknimis. Retsykiais ūdros ir pačios išsirausia sau urvus, tačiau dažniausiai slėptuves įsirengia įvairiose natūraliose vandens telkinių pakrančių tuštumose, bebrų urvuose, trobelėse. Įėjimas į ūdros slėptuvę nebūtinai turi būti po vandeniu, žvėrelis į savo namus gali patekti ir iš sausumos. 
• Ūdros pavieniui gyvenantys teritoriniai gyvūnai ir savo teritorijoje turi nuolatinį urvą bei keletą laikinų slėptuvių (jų gali būti nuo 10 iki 30). Ūdros patinas valdo (žymi ir gina) ne mažiau kaip 16 km upės atkarpos ar net apie 50 km. ruožą. Patelės su jaunikliais užima mažiau teritorijos, kuri priklauso jauniklių tėvui.

Nelaisvėje gyvena iki 20 metų, o gamtoje paprastai 3-5 metus.