• Bebrai gamtoje turi mažai priešų, nes įsirengia būstus sunkiai pasiekiamose vietose. Kadaise europinis bebras buvo plačiai paplitęs Europoje ir Azijoje. Žmogaus istorijoje tai buvo išskirtinis gyvūnas, o galiausiai nuo žmogaus smarkiai nukentėjo – dėl pernelyg intensyvios medžioklės buvo beveik išnaikintas.
  • Bebrai buvo vertinami jau senovės civilizacijose, įskaitant romėnus ir graikus. Tuo laikotarpiu ypač vertingas buvo muskusinių (kvapiųjų) liaukų sekretas (sruogliai), naudotas įvairioms ligoms gydyti bei kvepalams gaminti. Bebrai aprašyti senovės tekstuose, pavyzdžiui, graikų istoriko Herodoto ir romėnų gamtininko Plinijaus Vyresniojo. Viduramžiais gyvūnus medžiojo dėl jų ypatingo kailio, kuris tiko šiltiems, vandeniui atspariems drabužiams siūti, o sruogliai buvo plačiai naudojami medicinoje. Be to kai kuriuose regionuose Katalikų bažnyčia leido bebrų uodegas valgyti per gavėnios pasninką, kurios dėl žvynuotos išvaizdos buvo prilyginamos žuvims. Bebrai nuo seno siejami su įvairiais tikėjimais ir folkloru bei turėjo nemenką įtaką viduramžių Europos menui ir literatūrai. Bebrai kaip sunkaus darbo ir bendruomenės pastangų simboliai vaizduoti gobelenuose, raižiniuose ir vitražuose, o bestiariumuose (gausiai iliustruotos pasakojimų knygos apie gyvūnus) bebrai pristatomi kaip darbštūs, gudrūs, išradingi gyvūnai.
  • Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje buvo išleisti griežti įstatymai, reguliuojantys šių gyvūnų medžioklę. Buvo įkurta bebrų sargyba, nes minėti gyvūnai – karališkoji nuosavybė. Didikams teisę medžioti dažnai suteikdavo kaip atlygį ar malonę.
  • Renesanso ir ankstyvųjų naujųjų laikų laikotarpiu, ypač plėtojantis prekybai kailiais, bebrų kailių paklausa ytin išaugo.Europoje ši paklausa dar labiau paspartino vietinių bebrų populiacijų nykimą, kurios jau buvo sumažėjusios dėl medžioklės ir buveinių naikinimo. Iki XIX a. bebrai beveik išnyko didžiojoje Europos dalyje, tačiau prabangus kailis vis dar buvo paklausus. Iš jo buvo gaminamos veltinės skrybėlės – to meto statuso ir turto simbolis. Iki XIX a. pabaigos, bebrai buvo išnaikinti didžiojoje Europos dalyje ir liko vos keli šimtai individų. Nedidelės populiacijos išliko atokiose Norvegijos, Prancūzijos ir Rusijos vietovėse.
  • Pastangos reintrodukuoti bebrus prasidėjo XX a. pradžioje Norvegijoje ir Švedijoje (1920 m.). Šios programos palaipsniui išplito visoje Europoje. Nuo to laiko bebrų populiacijos atsikūrė daugelyje Europos šalių, nors reintrodukcijos tempai ir sėkmė skyrėsi priklausomai nuo regiono. Tokiose šalyse kaip Norvegija, Švedija ir Vokietija bebrų populiacija iš esmės stabilizavosi. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Italijoje ir kai kuriose Pietų Europos dalyse, dėl nuolatinės buveinių fragmentacijos ir priešpriešos su žmogaus veikla, atsikūrimas vyko lėčiau. Lietuvoje reintrodukcija prasidėjo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai bebrai buvo atvežti iš Rusijos. Šios reintrodukcijos pastangos buvo sėkmingos, populiacijos nuolat didėjo.
  • Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga (IUCN) bebrus priskiria prie mažiausiai susirūpinimą keliančių rūšių, o tai rodo, kad ši rūšis aktyviai atsigauna didžiojoje savo arealo dalyje. Europoje bebrai saugomi keliais teisės aktais, įskaitant ES Buveinių direktyvą, kuria įpareigojama saugoti šią rūšį ir jos buveines. Šiuo metu bebrų populiacija Lietuvoje yra atkurta bei stabili.

Atnaujinimo data: 2024-09-25