Bebrų šeimyna

Bebrai yra monogaminiai gyvūnai, o tai reiškia, kad gyvena bebras ir bebrienė laimingi šeimoje su savo pirmųjų ir antrųjų metų jaunikliais, kas čia žino kiek ilgai, bet ... kol mirtis juos išskiria. Žuvus partneriui, po kurio laiko paprastai sudaro naują šeimą. 

Poruojasi bebrai žiemą, po trijų mėnesių (gegužės–birželio mėn.) gimsta 1-2(3) (kartais 5) bebriukai. Mažyliai pasaulį išvysta jį regėdami – iš dalies atmerktomis akimis, apsirėdę storu kailiu – tvirti vaikiukai, o tai reiškia, kad jau po poros parų gali plaukti (o gal net nuo pirmos dienos). Žindo bebrės savo mažylius apie 6 savaites. Iš pradžių bebriukai minta tik pienu, bet augdami (po 2-3 savaičių) pradeda ragauti ir kitokio maisto – šviežių lapų, švelnių šakelių. Jaunikliais rūpinasi ne tik tėvai, bet ir jų vyresnieji broliai, sesės. Per metus bebrai užaugina vieną vadą.  

Bebrai gyvena šeimyniniais būriais, vadinamais kolonijomis, kuriai vadovauja tėvai. Kartu su jais gyvena praėjusių metų jaunikliai (metinukai), kartais dvejų su puse metų amžiaus palikuonys ir žinoma einamųjų metų mažyliai. Vidutiniškas bebrų kolonijos dydis 5-6 nariai, bet kartais šeimoje gali gyventi net iki 12-os bebrų. Jaunieji bebrai su tėvais būna kol lytiškai subręsta (paprastai 1,5–2 metų). Antrą arba trečią ankstyvą pavasarį jie palieka namus ir keliauja didelius atstumus sausuma ir vandeniu, ieškodami partnerio ir galimybės įkurti naują koloniją. Tuomet bebrai  aptinkami jiems  nebūdingose vietose – laikinose balose, grioviuose, daubose net plaukiantys jūroje. 

Bendrauja tarpusavyje įvairiais balsais, kurie panašūs į švilpimo, niurzgėjimo, atodūsių, inkštimo, ūkavimo ar kriuksėjimo garsus. Manoma, kad atskiri garsai yra susiję su tam tikru socialiniu elgesiu. Pavyzdžiui, bebrai, susitikę po ilgos pertraukos, skleidžia savitą pasisveikinimo garsą. Būdingas bebrų elgesys yra ir garsus trinktelėjimas uodega į vandens paviršių, perspėjant kitus šeimos narius apie artėjantį pavojų.  

Bebrų bendravime reikšmingi kvapai. Upiniai bebrai – teritoriniai gyvūnai ir savo valdas žymi kvapnia (primenančią gluosnių žievės kvapą) medžiaga – sruogliais, kurią išskiria muskusinės liaukos. Kvapas užuodžiamas 10-12 metrų atstumu. Gyvūnai pakrantėje sulipdo purvo sienas ir jas pažymi sruogliais. Savuosius „riboženklius“ bebrai stato iš dumblo ir vandens augalų. Aptikęs nepažįstamą purvo sieną su svetimu kvapu, bebras ima elgtis agresyviai, pradeda šnypšti, daužyti uodega per vandenį. Tada „perrašo istoriją“: ant viršaus arba šalimais sukrauna savo purvo sieną ir ją pažymi savuoju kvapu. 

Vienos bebrų šeimos teritorija gali apimti nuo 100-800 m (kai pakanka maisto) iki 1500-3500 m (kai maisto mažai) pakrantės ruožo.