Mitas ar faktas: šikšnosparniai minta žmonių krauju!

Lietuvoje gyvenantys šikšnosparniai minta TIK vabzdžiais. Kuršių nerijoje, kaip ir žemyninėje dalyje, skirtingų rūšių šikšnosparniai čia medžioja įvairius skraidančius ir neskraidančius vabzdžius. Tai naktiniai drugiai (kandys, sprindžiai, pelėdgalviai, ugniukai), dvisparniai (uodai, musės, sparvos), vabalai (mėšlavabaliai, žygiai, grambuoliai), laumžirgiai, lašalai, vorai. Per medžioklę šikšnosparnis gali suėsti trečdalį savo kūno svorio vabzdžių ir pasunkėti beveik dvigubai, todėl jo grobis siekia net keliasdešimt tūkstančius vabzdžių per naktį.

Šikšnosparniai maisto ieškosi pradėjus temti ir iki pat aušros, todėl ilgomis vasaros naktimis juos lengva pastebėti. Dažniausiai jie maitinasi ištisą naktį, tačiau kai kurios rūšys daro pertraukas ir sugrįžta pailsėti į savo slėptuves. Medžioja jie įvairiose vietose: virš ir prie vandens telkinių, miško proskynose, pievose, pamiškėse, virš kelių ir gyvenvietėse. Daugiausia šikšnosparniai medžioja skraidydami, o štai rudasis ausylis grobį sau geba sučiupti ant medžių šakų, lapų ar sienų. Dažniausiai skraido netoli slėptuvių savo mitybinėse teritorijose įvairiame aukštyje kaip, pavyzdžiui, vandeninis pelėausis sklendžia beveik vandens paviršiumi, o rudasis nakviša ieškodamas maisto pakyla net į 20 m aukštį.

Šikšnosparnių mitybos racionas akivaizdžiai naudingas žmonėms – jie sunaikina daug mums kenksmingų vabzdžių.

Iliustracijos autorė: Viktorija Ežiukas