Mitas ar faktas: šikšnosparniai gyvena tik kapinėse ir suka lizdus

Iš tiesų šikšnosparniai lizdų nesuka ir mėgsta vietas, kuriose yra senų drevių, uoksų, nudžiūvusių medžių, plyšių, apleistų pastatų, todėl kapinėse irgi galima juos pamatyti. Dažniausiai jie apsistoja miškuose (pvz., rudasis nakviša), aplink gyvenvietes (pvz., natuzijaus šikšniukas), vandens telkinius (pvz., vandeninis pelėausis). Kuršių nerijos nacionaliniame parke įvairių rūšių šikšnosparniai gausiausiai užfiksuoti Smiltynėje, Gintaro įlankoje Juodkrantėje, kormoranų kolonijoje, prie naujosios perkėlos.

Gegužė – metas, kai šikšnosparniai ieško vietos veistis, bet jiems tinkamų drevių, plyšių, palėpių, rūsių ir landų mažėja remontuojant pastatus bei tvarkant mišką. Dirbtinės buveinės – inkilai – vienas iš būdų jiems padėti. 

Tad, jeigu jums kils mintis imtis gero darbo, pirmiausia reiktų susimeistrauti inkilą pagal brėžinius (www.siksnosparniai.lt), nudažyti jį tamsia spalva, parinkti aukštą medį ir įkelti į mažiausiai 3 metrų aukštį. Vieni inkilai yra su pertvaromis, gausiai kolonijai, jie kabinami po vieną į medį. Kiti yra vienos kameros, tokie kabinami po tris šalia vienas kito. Šikšnosparniai į inkilą skrenda iš apačios į viršų, todėl svarbu, kad aplink parinktą medį nebūtų krūmų, nes jie trukdo patekti į inkilą. Šikšnosparnių jaunikliai mėgsta šilumą ir saugumą, todėl inkilas turi gauti kuo daugiau saulės šviesos ir tvirtai laikytis.

Jei jūsų įrengtame inkile apsigyveno šikšnosparnių kolonija, joje rasite tik pateles su jaunikliais, nes patinai laikosi pavieniui ir jaunikliais nesidomi. Nenustebkite, jei kolonija inkilą staiga apleido – inkilas šikšnosparniams yra tarsi laikinas viešbutis, o ne nuolatiniai namai. Kaip doras šeimininkas kartas nuo karto pasirūpinkite jo tvirtumu bei švara, kad atklydusi nauja kolonija galėtų ramiai veistis.

Iliustracijos autorė: Viktorija Ežiukas