Urbo kalnas

Urbo kalnas yra valstybės saugomas geomorfologinis gamtos paminklas. Tai 56,28 ha plotą užimanti kopa, kuri 1995 m. Vyriausybės nutarimu yra įtraukta į gamtos paveldo objektų sąrašą. Jis yra Gamtos paminklo – Urbo kalno – geomorfologiniame draustinyje (52,555 ha).

Urbo kalno kopa – savita įspūdingo nerijos eolinio reljefo forma ir dalis aukščiausio bei sudėtingiausio Kuršių nerijos Didžiojo kopagūbrio ruožo, nusidriekiančio nuo Pervalkos į pietus ir už Lietuvos Respublikos ribų. Šis ruožas yra plačių defliacinių raguvų ir klonių suskaidytas į atskirus kopų masyvus bei atskiras kopas. Urbo kalno užgimimo priešistorė susijusi su Kuršių Nerijos formavimosi pradžia maždaug prieš 5 tūkst. metų, kuomet čia Litorinos, Postlitorinos bei šiuolaikinės jūrų bangų į krantą išplautas smėlis buvo supustytas į parabolines kopas, ne kartą perpustytas, o dabar iškylančias virš 50 m nuo jūros lygio. Dabartinį vaizdą, neskaitant šiuolaikinės urbanizacijos “antstato“, Urbo kalnas įgijo XIX a. pab. apželdinus šią kopą ir taip sustabdžius eolinius procesus. Nuo tada Urbo kalnas kartu su kiek aukštesne Angių kopa nuo vėjų sergsti Nidą iš vakarų. Šį smėliakalnį sudarantis eolinės kilmės smulkiagrūdis smėlis slūgso maždaug iki 65 m gylio, po juo – jūrinis įvairiagrūdis, pereinantis į žvirgždo – gargždo nuosėdas, kurios dengia moreninio priemolio pagrindą, slūgsantį 80 m gylyje, t.y. maždaug 30 m žemiau Kuršių marių vandens lygio. Urbo kalne požeminis vanduo slūgso 30 ir daugiau metrų gylyje, matuojant nuo kopos viršaus.

Urbo kalnas yra arčiausiai Nidos gyvenvietės esanti kopa, nuo kurios atsiveriantys puikūs vaizdai buvo reikšmingi ir kuriant kurortą XX a. pradžioje. Kurorto trauka buvo ir tebėra jūra, o gyvenvietės išsidėstę prie marių, tad atvykstantiems poilsiautojams buvo tiesiami vaizdingi takai nuo namų iki jūros. Prieškaryje padarytas pėsčiųjų takų žemėlapis rodo, jog būtent per Urbo kalną ėjo pagrindiniai takai, skirti pėstiesiems. Senieji akmeniniai, lentiniai takai arba paprasti miško takeliai sovietmečiu buvo „pagerinti“ betoniniu, asfaltu ir stipriai pablogino estetinę kalno išvaizdą. Kalnas yra intensyviai lankomas – juo einama prie jūros arba pažiūrėti gražių vaizdų, aplankyti švyturį.

Tikėtina, jog 1730 metais Nidai keliantis į trečiąją vietą, Parnidžio, Urbo kalno ir Angių kalno kopos dar buvo žymiai toliau į vakarus nuo dabartinės jų vietos ir galėjo užtikrinti kaimeliui tam tikrą laiką ramaus gyvenimo. Jų forma buvo kitokia ir aukštis, tikėtina, buvo gerokai mažesnis. Tačiau ir naujajai Nidai ramybe teko mėgautis neilgai. XIX a. pradžioje trys prie gyvenvietės priartėję didelės kopos slinko artyn kaimelio, vis pasipildydamos nauju smėliu. Pastoviai buvo užpustoma pašto kelio atkarpa, vedanti nuo jūros kranto į pašto stotis. XVIII a. antroje pusėje nerijoje buvo keturios tik pašto stotys su keičiamais arkliais ir nakvyne – Šarkuvoje, Rasytėje, Nidoje ir Juodkrantėje. Urbo kalnas buvo didžiausia grėsme Nidos pašto stočiai, kuri būdama pačiame nerijos viduryje, keliautojams buvo itin svarbi.

Nuo XVIII a. vid. Nidos pašto stotį ir smuklę valdė smuklininkas Frydrichas Kazimiras Kuvertas. Trys Kuvertų – pašto tarnautojų – kartos iki 1828 metų gyvenę Nidoje, paliko ryškų pėdsaką gelbstint kaimą nuo užpustymo. Kazimiro sūnus Gotlybas Davydas Kuvertas įsigijo baigiamos užpustyti Kuncų bažnyčios medžiagas, atsigabeno jas į Nidą ir kaimo viduryje pastatė didelį pastatą, kuriame tilpo smuklė, butas, patalpos nakvynei ir paštas.

Kai XIX a. pr. grėsmė būti palaidotai ir trečiajai Nidai tapo reali, Gotlybas Davydas Kuvertas nutarė taip lengvai nepasiduoti ir ėmėsi iniciatyvos, bandydamas gelbėti savo taip sunkiai užgyventą turtą. Jis pradėjo tvirtinti ir apsodinti pustomus smėlynus, esančius tarp apsauginio kopagūbrio ir Urbo bei Angių kalno kopų. Apsauginis kopagūbris jau buvo beveik baigtas statyti, tad kopų tvirtinimas turėjo prasmės – naujas jūros išskalautas smėlis užkopės nebegalėjo pasiekti ir užuovėjoje galėjo įsitvirtinti augalai.

Senajam Kuvertui padėjo jo sūnus Georgas Davidas Kuvertas. Tačiau 1827 metais mirus Tėvui, sūnus Davidas Georgas dar nebuvo įsitikinęs, jog jų pastangos sugebės sustabdyti ant Nidos slenkantį smėlį. Visoje nerijos dar vyko didžiuliai pustymai ir ne vienam kaimui buvo iškilus grėsmė. Pilkopą užpustė 1840 metais, ketvirtųjų, paskutinių Naglių gyvavimo laikas baigiamas skaičiuoti tik 1850 metais. Todėl savo tėvą palaidojo ne Nidos kapinėse, o santykinai saugioje vietoje netoli pašto kelio savo paties sodinto miško jaunuolyne įrengtose kapinėse. Prieš mirtį ir jis pats pageidavo būti palaidotas šalia jo.

Sūnus perėmė tėvo palikimą ir tęsė kopų apželdinimo darbus. Jei būtų užnešta jo aptarnaujama pašto stotis Urbo kalno papėdėje Nidoje, jis ją ketino perkelti arčiau jūros, kur apsauginis kopagūbris užtikrino smėlio sustabdymą. „Buvo sodinami gluosniai, piramidinės tuopos, pušys ir beržai. Ypatingai gerai prigijo pušys ir beržai, kurie stovi iki šiol„ (P. Gerhard. „Dünenbau“, 1900 m.). Didelėje pašto stotyje buvo surenkami nemaži kiekiai arklių mėšlo, kuris buvo sėkmingai naudojamas sodinant gležnus medžių daigelius. Kuvertų pradėti želdinimo darbai paruošė dirvą vėlesniems sodiniams. „Šalia valstybės inicijuojamų darbų vertas paminėti ir vienas privatus asmuo, kurio indėlis tvirtinant kopas, nors ir buvo kuklus tačiau sėkmingas. Tai pašto tarnautojas Georgas Davidas Kuvertas rašo Paul Gerhard savo knygoje „Diunenbau“. Taigi tėvas (1748-1827 m.) ir sūnus (1787-1856 m.) Kuvertai yra vertai laikomi Nidos kopų apželdinimo pradininkais. Siekdami įamžinti jų atminimą, Nidos gyventojai 1864 m. jiems užsakė paminklą, Jų vardu buvo pavadinta gatvė.

Tačiau kopų tvirtinimo darbai ėjosi gana lėtai. Jei palvėje jau žaliavo jaunuolynas, 1868 m. Nidoje apsilankius teisininkui keliautojui Louis Passarge Urbo kalnas dar buvo balta smėlio kopa. Yra duomenų, jog du kartus bandyta apsodinti Urbo kalną paprastosios pušies sodinukais, tačiau šie bandymai buvo palaidoti po keliaujančiu smėliu. Urbo kalnas ir Kopgalis buvo didžiausią grėsmę nerijoje keliančios kopos, kurias būtinai reikėjo sustabdyti. Kopgalis kėlė grėsmę Klaipėdos uostui, Urbo kalnas – Nidos pašto stočiai, bažnyčiai ir žvejų kaimui.

1874 metais pagaliau jis buvo apsodintas, ir tais pačiais metais ant jo pastatytas mūrinis švyturys. Daugiausia buvo naudojami paprastosios pušies sodinukai, tačiau Urbo kalne pirmą kartą naujai išbandyta ir kalninė pušis (Pinus montana), kurią atvežė kopų apželdintojas Miuleris, remdamasis darbais Fiunės ir Selando salose. P. Gerhardo knygoje minimas Urbo kalno aukštis 50,52 m virš vidutinio Baltijos jūros lygio.

Urbo kalnas Nidai turi didžiulę simbolinę prasmę, susijusią su naujo, saugaus gyvenimo pradžia. Niekas nebūtų statęs mūrinio švyturio ant smėlio kopos, jei nebūtų įsitikinęs jo saugumu. Tarp apsauginio ir didžiojo kopagūbrio pasodinti miškai stabilizavo situaciją, buvo užkirstas smėlio judėjimo kelias nuo jūros pakrantės rytų kryptimi. Augdami medžiai pamažu sudarė užuovėją smėliui. Pradėjo augti žolės ir beliko padėti paskutinį tašką, apsodinti medžiais. Tai buvo pirmosios kalninės pušies plantacijos, kurios, manoma,  XX pirmoje pusėje buvo pakeistos paprastąja pušimi. Todėl ant Urbo kalno kalnapušių yra likę labai mažai, skirtingai nuo viso kito vėliau apželdinto Didžiojo kopagūbrio masyvo. Pavyzdžiui ant Parnidžio kopos kalnapušynai pradėti rekonstruoti tik paskutiniais metais, kas reiškia jog jie buvo pasodinti gerokai vėliau.

Sėkmingas Urbo kalno sutvirtinimas davė pradžią didžiulių mastų darbams. 1880-1910 m. jau Prūsijos valdžia ėmėsi darbų organizavimo. Tai daryti jau nebuvo sunku, nes buvo žinoma kaip. Tam pasitarnavo sėkmingas Urbo kalno pavyzdys, išgelbėjęs trečiąją Nidą nuo užpustymo.

Taigi Urbo kalnas yra naujo Kuršių nerijos istorijos tarpsnio pradžios simbolis. Senasis švyturys yra tarsi paminklas istorijos virsmui. Nebesant užpustymo pavojui, pasikeitė gyvenimo būdas, architektūra, užsiėmimai ir verslai. XX a. pradžioje visos nerijos žvejų gyvenvietės pamažu virtu pajūrio kurortais, kur gamtos ir žmogaus sukurtas kraštovaizdžio grožis tapo didžiausia trauką turinčiu magnetu tūkstančiams lankytojų, kas tebesitęsia ir iki šiol.