Angių kalnas

Angių kalnas (62,493 ha) yra geomorfologinis gamtos paveldo objektas, paskelbtas valstybės saugomu 1995 metais. Jis užima Angių geomorfologinio draustinio (126,778 ha) pietvakarinę dalį. Šis draustinis skirtas išsaugoti ir geomorfologiškai vertingas mažąsias parabolines kopas. 

Angių kalno kopa – savita įspūdingo nerijos eolinio reljefo forma ir dalis aukščiausio bei sudėtingiausio Kuršių nerijos Didžiojo kopagūbrio ruožo, nusidriekiančio nuo Pervalkos į pietus ir už Lietuvos Respublikos ribų. Šis ruožas yra plačių defliacinių raguvų ir klonių suskaidytas į atskirus kopų masyvus bei atskiras kopas. Čia Didžiajame kopagūbryje labiausiai išryškėja Angių ir Urbo kalnai su susidariusiu tarpkopiu, istoriniais laikais arčiausiai pasistūmėjusiu link marių kranto. 

Urbo kalno užgimimo priešistorė susijusi su Kuršių Nerijos formavimosi pradžia maždaug prieš 5 tūkst. metų, kuomet čia Litorinos, Postlitorinos bei šiuolaikinės jūrų bangų į krantą išplautas smėlis buvo supustytas į parabolines kopas, ne kartą perpustytas, o dabar iškylančias virš 50 m nuo jūros lygio. Dabartinį vaizdą Angių kalnas įgijo XIX a. pb. apželdinus šią ir gretimas kopas ir taip sustabdžius eolinius procesus. Nuo tada Angių kalnas kartu su kiek žemesne Urbo kopa nuo vėjų sergsti Nidą iš vakarų. Šį smėliakalnį sudarantis eolinės kilmės smulkiagrūdis smėlis slūgso daugiau kaip iki 50 m gylio, po juo – jūrinis įvairiagrūdis, pereinantis į žvirgždo – gargždo nuosėdas, kurios dengia moreninio priemolio pagrindą, slūgsantį 80 m gylyje, t.y. maždaug 30 m žemiau Kuršių marių vandens lygio. Angių kalne požeminis vanduo slūgso 30 ir daugiau metrų gylyje, matuojant nuo kopos viršaus. 

Nuo Angių kalno vakarinio šlaito viršaus atsiveria puikus vaizdas į Baltijos jūrą.