2024-04-08

Selemonas Paltanavičius: „Didelis menas būti greta gamtos taip, kad ji gyventų nejausdama tavo buvimo“

Balandžio 11 dieną, 18 val. Kuršių nerijos nacionalinio parko Nidos gamtos mokykloje (Purvynės g. 8 A) lankysis gamtininkas, rašytojas, fotografas, aplinkosaugininkas ir radijo laidų vedėjas Selemonas Paltanavičius. Čia jis pristatys savo naujausią knygą „Apolis". Apie ką yra naujoji knyga, koks Selemono santykis su Kuršių nerija ir kaip išmokyti mažuosius gerbti gamtą, kviečiame paskaityti šiame interviu.

Koks Jūsų santykis su Kuršių nerija? Kaip dažnai čia atvykstate? Kas traukia į šitą kraštą?

Kuršių nerija – didelis mūsų visų turtas, kurio unikalumu nepaliauju džiaugtis ir stebėtis. Ją atradau prieš penkis dešimtmečius, per tą laiką kai tik galėjau, ėjau, važiavau visais metų laikais, ir visad rasdavau (ir teberandu) ką nors nauja. Kas traukia į neriją? Būtų paprasta atsakyti – viskas, bet tai tiesa. Man nerija miela su viskuo, kas joje yra. Matyt, susitikimai su ja dar neturi pagrindo baigtis, nes ji tebestebina ir tebetraukia. Kaip visada...

thumbnail_Pastebėjo.Stirninas.jpg

Aut. S.Paltanavičius

Kaip manote, ar bėgant metams, keičiasi Kuršių nerijos lankytojai? Ar pastebite tokį pokytį?

Man gamta, o tokią aš matau neriją, visad mielesnė „gryna“ – tik su smėliu, pušimis, paukščiais ir debesimis. Gali būti, kad taip galvoja kiekvienas, atvykęs į ją.   Ar pasikeitė nerijos lankytojai? O taip, jie visai kitokie! Sakyčiau, labiau supratingi, jautresni – yra didelis menas būti greta gamtos taip, kad ji gyventų nejausdama tavo buvimo. Atrodo, kad mums tai jau pradeda pavykti... nors tobulėti yra kur.

Nidoje  pristatysite savo naują knygą „Apolis“. Apie ką ji? Kokiam skaitytojui ji skirta?

„Apolis“ – knyga ne apie neriją, ji – apie  žmogų, vieną iš mūsų. Tik kitokį – juk pasaulyje leista būti visokiais. Jis gyvena savo pasaulyje ir, kas yra svarbiausia, jis laimingas. Kas ją gali skaityti? Visi, nes  tokios yra visos mano knygos, net ir tos kurios parašytos vaikams. Aš žinau, kad jei vaikiškos knygelės negali skaityti suaugęs, ji parašyta blogai... Manau, kad apie Apolį gali skaityti ir vaikai, nors ji skirta suaugusiems...

Internete randu, kad esate parašęs daugiau kaip 60 knygų (patikslinkite, jei galite, skaičių). Itin esate mylimas mažųjų skaitytojų. Kaip pavyksta išlaikyti tokį produktyvumą?

Pirmoji mano knyga, parašyta septintoje klasėje, išėjo prieš 46 metus. Dabar iliustruojama šimtoji mano knyga. Dauguma jų skirtos vaikams, tačiau, kaip jau  sakiau, jas gali skaityti visi. Aš niekur neskubu, nesiveržiu, tiesiog – nemoku gyventi nedirbdamas. Įsivaizduokite: jei kasdien parašysiu po 1 puslapį, metų gale turėsiu bent 3-4 knygas. O tiek mažai kasdien aš neparašau...

Kitas Jūsų talentas – gamtos fotografija. Ji dažnai reikalauja kantrybės bei žinių. Kas Jums yra gera gamtos fotografija?

Fotografavimas gamtoje – sunkus darbas. Na gerai, nelengvas. Bet koks jis malonus man. Tam reikia ne tik kantrybės, bet ir  daug žinių, taip pat – sėkmės. Aš žinau, kaip sukaupti gamtinių nuotraukų archyvą – reikia fotografuoti visada! Yra ir svarbi žinia, kurią turi išmanyti tą darantys: gamta dėl tokio tavo darbo neturi jausti jokios įtakos, antraip nuotraukos nekels džiaugsmo.

thumbnail_Jūrinis erelis jaunas11.jpg

Aut. S.Paltanavičius

Iš Jūsų kūrinių justi, kad turite itin artimą ir pagarbų santykį su gamta. Kaip, Jūsų nuomone,  geriausia paskatinti vaikus, o kartais ir suaugusius, gerbti ir saugoti gamtą?

Vieno atsakymo nėra. Tiesiog, gamtą reikia gerbti, mylėti visiems – seneliams, tėvams, o tokiu jų pavyzdžiu paseks vaikai ir jiems net nereikės nieko mokytis. Mes dažnai sakome, kad šiandien įtakos gamtai darome mažiau, bet aš manau, kad džiūgauti gerokai per anksti. Dar turime ko mokytis, kaip keisti savo gyvenseną.

thumbnail_Karietaitė1.jpg

Aut. S.Paltanavičius

Ko palinkėtumėte Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojams, Kuršių nerijos lankytojams ir svečiams?

Žinoma, Kuršių nerijos nacionalinio parko žmonėms teko ypatinga funkcija: rūpintis ne tik gamta, šiuo unikaliu gamtos kampeliu, bet ir nuolat galvoti apie žmones, sakyčiau – iš anksto nuspėjant, ką gali lemti viena ar kita  jų veikla. Nerija labai  jautri, trapi, ji tikrai neskirta jokiai plėtrai, jos yra mažai. Taip su ja reikia ir gyventi: parko žmonėms saugant, visiems kitiems – padedant tą daryti.

 

Kalbino Živilė Jankauskaitė