header image

Žvejyba Kuršių mariose

Gyvenimas smėlynuose tarp dviejų vandenų nulėmė Kuršių nerijos gyventojų gyvenimo būdą ir užsiėmimus. 
Neturėdami dirbamų laukų, jie daugiausia užsiėmė žvejyba. Marios žvejus ir maitino, ir rengė. Marios buvo jų laukas, o laivas – jų arklas. Devynis mėnesius per metus kopininkai žvejodavo mariose, tris – jūroje. Mariose žvejodavo iš laivo velkamais tinklais (kiudeliais). Plekšnes ir ungurius gaudydavo ūdomis – šniūrais su kabliukais, nuleidžiamais iki dugno. Skirtingose marių vietose būdavo žvejojamos skirtingos žuvys: Klaipėdos sąsiauryje ir Nemuno žiotyse – nėgės, įlankoje netoli Rasytės (dab. Rybačij) – unguriai.

                                                                      
Tai buvo ne tik amatas, bet ir gyvenimo būdas. Niekur kitur Lietuvoje nerasime tokių unikalių laivų, išskirtinių žūklės metodų, kaip Kuršių marių areale. Žvejyba Kuršių nerijoje gyvenusiems žmonėms pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu buvo nuo akmens amžiaus laikų.
Iki Vokiečių ordino atėjimo į sembų žemes bei Kuršą XIII a. žmonės mariose žūklavo laisvai, kur tik ir kada tik panorėję. Tačiau nuo XIV a. įvedama žvejybos kontrolė, kuri būdavo patikėta vadinamiesiems fišmeisteriams (žvejybos inspektoriams): šie siekė, kad nebūtų žūklaujama neršto metu, nenaudojami žuvis naikinantys įrankiai ir pan. 
1834 m. Kuršių mariose tebuvo vos vienas žvejybos prižiūrėtojas, kuris valdžiai skundėsi, jog žvejai nesilaiko taisyklių. Didysis lūžis žvejyboje įvyko po 1843 m., kuomet Kuršių marių oberfišmeisteriu (vyriausiuoju žvejybos inspektoriumi) buvo paskirtas pirmasis tokias pareigas Prūsijoje gavęs Ernstas Wilhelmas Beerbohmas. Būtent jis sugalvojo, kaip reguliuoti žūklę mariose ir sukūrė kuršvalčių ženklinimo sistemą. 
Remiantis 1845 m. taisyklėmis, kiekvienas didžiąją žvejybos teisę  turintis burvaltės savininkas privalėjo ant stiebo viršaus pritvirtinto metalinio strypo pasikabinti specialią vėliavą (vadinamą Flagge). Ant jos būdavo nubraižytas vietovinis ženklas: kiekvienam Kuršmarių žvejų kaimui – atskiras, o  ir su šiuo ženklu galėjo žvejoti tik tam kaimui skirtame marių plote. Ir dabar gyvenviečių ženklus  mes matome vėtrungėse. 
                                                                        
Kuršmarių žvejai žvejojo plokščiadugnėmis medinėmis burvaltėmis. Kilis sekliuose marių vandenyse netiko, nes galėjo kilti pavojus užplaukti ant seklumos. Tokiems laivams nereikia specialių uostų, nes tvirtai suręstu ąžuoliniu laivu galima puikiausiai švartuotis ir seklumoje bei smėlėtame krante.
Žvejybos būdai sparčiai pradėjo kisti tobulėjant technikai. XX a. 6 dešimtmetyje plokščiadugnes žvejų valtis - kurėnus, labai sparčiai ima keisti motorinės dorės, vėliau – „botai“. Jau XIX a. pab. – XX a. pr. šalia žvejybos verslo atsiranda ir kitas pragyvenimo šaltinis – poilsiautojų priėmimas ir aptarnavimas. Ši veikla ilgainiui išstumia žvejybą iš kasdienio vietinių gyventojų užsiėmimo. Pastaruoju metu verslinę žvejybą keičia rekreacinė, suteikianti daug malonių akimirkų ir emocijų Kuršių nerijos lankytojams.
                                                                       

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-07-13