header image

Medinės marių burvaltės

Kuršių mariose žvejai žvejojo plokščiadugnėmis medinėmis burvaltėmis. Kilis sekliuose marių vandenyse netiko, nes kiltų pavojus užplaukti ant seklumos. Tokiems laivams nereikia specialių uostų, nes tvirtai suręstu ąžuoliniu laivu galima puikiausiai švartuotis seklumoje, smėlėtame krante. 

Laivai turėjo vieną pagrindinį stiebą, prie kurio buvo tvirtinama špritinė burė (didburė) ir viena ar dvi trikampės arba trapecinės burės. Kartais priekinėje dalyje būdavo statomas ir papildomas mažesnis stiebas, prie kurio buvo tvirtinama mažburė (raginis). Kuršvaltė galėjo plaukti pučiant šoniniam ir priešiniam jūros vėjui. Dreifui mažinti, stabilumui didinti ir jūros bangoms slopinti burvaltės turėjo šoninę nuleidžiamąją lentą - šliužę, išmetamą pavėjinėje pusėje. 

Kurėnas. Toks dabar yra plokščiadugnės Kuršių marių burvaltės bendrinis pavadinimas, kurio istorija yra įdomesnė, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Dar tarpukariu lietuviai kurėnus vadino ir „baidokais”, ir „barkasais”, o pats pavadinimas įsitvirtino tik XX a. antrojoje pusėje. Kaip jis kilo? Čia esama dviejų versijų, kurios neprieštarauja viena kitai, tačiau prieš tai reikia suvokti, jog plokščiadugnės valtys istoriškai vieno pavadinimo neturėjo. Jis priklausė nuo to, kokį žvejyboje tempiamą tinklą naudojo: bradą, kiudelį ar korną (kurninį tinklą). Būtent tinklo pavadinimas diktavo, kaip vadinti burvaltę: bradine, kiudeline arba kurnine, t.y. kurėnu. Ta pati burvaltė galėjo būti vadinama ir kurėnu, ir kiudeline valtimi: viskas priklausė nuo to, kokį tinklą tempė. 

Yra ir kita kurėno pavadinimo kilmės versija, kuri susijusi su vokiškuoju Kuršmarių burvalčių pavadinimu Kurenkahn: Kuren – kuršių, Kahn – valtis. Kitaip tariant – kuršvaltė (dar ir dėl to, kad Kuršių mariomis plaukioja). Geografas akademikas Vytautas Gudelis įsitikinęs, jog nuo to ir kilo kurėnų (kuršių) burvaltės pavadinimas. Mokslininkas savo laiku siūlė oficialiai pavadinti šiuos laivus kuršėnais. „Tačiau spausdinant atsitiko, kad buvo padaryta korektūros klaida, ir vietoje kuršėno tekste atsirado kurėnas. Šis klaidingas pavadinimas kažkodėl greitai prigijo”, - 1998 m. parašytoje savo knygoje pikantiškos istorijos detales atskleidė mokslininkas. Kaip ten bebūtų, dabar didžiąsias burvaltes mes vadiname kurėnais, o mažesniąsias – venterinėmis valtimis.

Kuršių nerijos žvejai statė ne vienodo dydžio burvaltes. Didžiausiosios buvo kiudelvaltys (vok. Keitelkahn) ir siekė 14 m ilgį, turėjo didžiausią burių plotą, o įgulą sudarė 2-3 žvejai. Tik šie laivai galėjo tempti po vieną visą keliolikos metrų ilgio tralą. Lengvesnės kurninės valtys (vok. Kurrenkahn, ir šis pavadinimas nesusijęs su Kuren, reiškiantį kuršius), dreifuodamos po dvi, tempdavo trisienius kurninius (korno) tinklus, kurių ilgis – 240-300 metrų, o pačios burvaltės -11-12 metrų ilgio. Bradinis tinklas – vienasienis su dviem sparnais ir maišu tarp jų: tokį, panašiai kaip kurėnai, tempdavo dvi iki 11 metrų ilgio bradinės valtys (vok. Braddenkahn). Jomis žūklauta seklesniuose vandenyse. 

Panašios į kurėnus, tik mažesnės ir skirtos statomiesiems tinklams statyti – venterinės burvaltės. Ir vėl: venterinės, jei jomis buvo statomi venteriniai tinklai, o jei ungurinės gaudyklės – jau ungurinė valtis. Plukdomos daržovės – daržovinė valtis. Būta ir savotiškų irklinių 5-7 m ilgio burvalčių, vadintų timbrinėmis. Marių vandenis tranzitu skrosdavo ir Nemuno vytinės, reizinės, baidokai. 

Iš lino audinio pasiūtos burės neretai taip pat būdavo ypatingos: Nidos dailininkų kolonijos XIX-XX a. pr. piešiniuose, prieškarinėje filmuotoje dokumentikoje, nuotraukose matyti, jog kai kurie kurėnai turėdavę rusvos, rausvos, o ne baltos ar pilkšvos spalvos bures. Manoma, jog skrupulingesni žvejai nepatingėdavo jas impregnuoti, siekdami apsaugoti jas nuo puvimo. Tai būdavo daroma su ąžuolo žieve, kurios nuoviras pasižymi antiseptinėmis savybėmis (spėjama, kad pridėdavo ir tam tikrų žolelių, kaip antai sidabražolių šaknų). Burių medžiagą lėtai virindavo, paskui lėtai aušindavo ir skalaudavo, ir audinys įgaudavo rusvą atspalvį. Galimai naudojo ir daug gausiau, nei ąžuolų, nerijoje augančių juodalksnių žievės nuovirą, kuris taip pat turi antiseptinių savybių ir audiniui suteikia rausvą, raudonmedžio spalvą. Degutas – medžiui, dūmai – tinklams, o medžių žievė – burėms impregnuoti. 

Vien Nidoje buvo apie 90 laivų. II pasaulinio karo pabaigoje žvejai matė, kad gali būti bėdų. Tačiau tiek karų pergyvenę negalvojo, kad reikės palikti savo tėvynę. Bijodami, kad nieko neatsitiktų laivams, daugelis į juos prikrovė akmenų ir, išgręžę skyles, paskandino mariose. Tai jie ten ir liko. Kitus išstūmė modernesni motoriniai botai. Labai džiugu, kad šiuo metu yra atkurti beveik visų rūšių mediniai laivai – reisinė, kurėnas, bradinė ir venterinė valtys. Organizuojami jų paradai – „Danės flotilė“ per Klaipėdos jūros šventę, turnyrai – „Burpilis“, jie kviečiami į šventes, plukdo turistus ir šiaip puošia marias. Vienas jų, kurėnas „Kuršis“, pastatytas 2004 m. puikuojasi Nidos prieplaukoje, jo kapitonas Aurelijus Armonavičius mielai Jums  papasakos apie laivo statybą ir užsisakius paplukdys po Kuršių marias.

Teksto aut. Denisas Nikitenka.
 

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-05-17