Neišlikę kaimai


„Aš nežinau, ar kada nors atsiras poetas, kuris įstengs aprašyti besitraukiančiųjų iš savo namų paskutinį žvilgsnį į jų buvusį gyvenimą, jų klajones su vargana manta, ieškant naujos vietos, naujo kaimo statybai.“

(L. Passarge, 1868 m.)

Didžioji Kuršių nerijos gyventojų tragedija truko iki pat XIX a. vidurio. Du šimtmečius beveik visų sodybų šeimininkams teko ieškoti vis naujų vietų gyvenimui, o kai kurios gyvenvietės turėjo persikraustyti net keletą kartų. Visas kaimas – su visais jo gyventojais, pastatais, gyvuliais ir kitu turtu – pasistumdavo po keletą kilometrų į saugesnę marių įlanką. Deja, kraustymasis išgelbėjo ne visas gyvenvietes – visiems laikams iš žemėlapio išnyko Karvaičių, Naglių, Prėdinės, Lotmiškio, Kuncų, Gausutės pavadinimai.
Žvejų gyvenvietės buvo įsikūrusios pamaryje – parabolinių kopų šlaitai teikė jų namams prieglobstį ir saugojo nuo uraganinių vakarų vėjų, o prie marių buvo nemažai puikių ganykloms tinkamų pievų, čia užteko žuvies. Senosios kopos buvo apaugusios medžiais ir jokio pavojaus nekėlė. Vis dėlto tam, kad einant į jūrą, kaskart nereikėtų lipti per stačią kopą, kaimai kūrėsi prie gilių tarpkopių. Būtent per kopų slėnius  pirmiausia ir veržėsi nuo jūros atkeliavusio naujojo smėlio masės. Vos prasidėjus pustymams, gyventojai kaimus perkeldavo į naujas vietas, už kopos,  tikėdamiesi, kad smėlynaičia neužgrius.
Smėlynų nešama pražūtis atšliauždavo lėtai, priešingai nei kitos gamtos stichijos. Kartais kaimas merdėdavo dešimtmečiais: po kiekvienos stipresnės audros žmonės turėdavo atsikasti savo ūkius ar statyti naujas tvoras besiveržiančiam smėliui laikinai pristabdyti. Galiausiai tekdavo išsikraustyti į dar saugesnę vietą. Nėra žinoma, ar būta tokio atvejo, kad namas buvo užpustytas su visais žmonėmis, bet tai buvo ilgas baimės ir laukimo laikas - šimtų žmonių tragedija.

KARVAIČIAI

„Maždaug už mylios nuo Nidos dar prieš keturiasdešimt metų buvo didelis Karvaičių kaimas. Jame gyveno nuo dvidešimties iki trisdešimties šeimininkų, stovėjo bažnyčia, kuri po užpustymo buvo perkelta į Juodkrantę. Į ten persikėlė ir dalis gyventojų. Vienut vienutėlis dar išlikęs medis prie marių žymi buvusio kaimo vietą.“ (R. B. Jachmann, 1825 m.)
Karv- – vedinys iš lietuvių ir vakarų baltų kalbų šaknies. Žodžio reikšmę nesudėtinga sieti su „karve“, nors yra nuomonių, kad tai galėjo būti asmenvardis. Yra ir daugiau aiškinimų – kreivas, kruo-, raguotas – kreivas ragas. Vokiškai šį kaimą vadindavo Karwaiten, Carwaiten, Krawaietenn, Krawaytten, Kraweiten. 
Senieji Karvaičiai buvo įsikūrę Karvaičių įlankoje, marių pakrantėje, šiauriau Ožkų rago, tarp dabartinės Preilos ir Pervalkos. Tai buvo didžiausias šiaurinės nerijos žvejų, save vadinusių kuršininkais, kaimas, pirmą kartą paminėtas 1509 m. Kuncų buhalterijos knygoje. 1569 m. nurodoma, kad Karvaičiuose gyveno 19 žvejų ir 3 pusiau žvejų šeimos, dar 4 bernai. Buvo ir ariamos žemės. 
Karvaičiuose trobos buvo išsidėsčiusios toli viena nuo kitos, ir žvejai susieidavo labai retai, kartą per savaitę ar rečiau. Smuklėje gyventojai aptardavo visus reikalus – kas atveš kunigą (mat kas trečią sekmadienį į Karvaičius laikyti mišių atvykdavo kunigas iš Kuncų), kas atveš ir išveš paštą. 
1614 m. rudenį skolų įrašuose suskaičiuota 15 tuščių sodybų. Vėliau, 1641 m. skolų registre rašoma: „kaime liko tik smuklė ir vienas žvejo namas.“ XVIII a. pradžioje kaimas persikėlė į pietus, prisiglaudė prie marių pakrantėje buvusio miško. 

1736 m. čia buvo įsteigta lietuviška mokykla ir netrukus Naujieji Karvaičiai tapo parapijos centru Tuo metu čia gyveno apie 30 žmonių, kurie nauja vieta ilgai nesidžiaugė. Praėjus vos kelioms dešimtims metų, kopos ir  vėl pradėjo judėti. Sulig XVIII a. pabaiga ir XIX a. pradžia Karvaičių istorija baigėsi.

NAGLIAI

„...skurdus žvejų kaimas Nagliai (kuršiškai Aigella). Namai stovi prie pat marių, o iškart už jų auga alksnynas, kurį jau kone visai pasiglemžė labai aukštos kopos. Pietvakariuose stūkso visiškai plokščias kalnas, dėl jo netrukus gresia pragaištis.“ (R. B. Jachmann, 1825 m.)
Naglių (Nageln, Negeln, Neegel) arba Agilos (ir Aiglen, Agila, Aigella) vardo kilmė neaiški, tačiau žodžio šaknis atėjusi iš baltų kalbų. 
Senųjų Naglių kaimas atsirado šalia užeigos, tai rodo ir pirmasis kaimo paminėjimas 1447 m., nurodantis smuklės savininką. Ši vieta – šiek tiek į šiaurę nuo Naglių rago. Iš užrašų galima spręsti, kad Nagliai buvo vargingas kaimas: 1657 m. be smuklininko ir 11 žvejų kaime dar gyveno miškų prižiūrėtojo gizelis. 1658 m. buvo suskaičiuotas ir gyventojų turtas – 3 arkliai, 12 karvių, 4 kiaulės, 12 žvejybinių valčių, 4 jūriniai tinklai ir 105 tinklai. Mokesčių knygose 1675 m. buvo parašyta, kad žvejai čia žvejoja su mažomis valtelėmis, nes didesnių neišgali įsigyti.
Naglių gyventojams bėgant nuo smėlio, 1728 m. kaimas persikėlė apie 7 km. į pietus prie Naglių įlankos – Naglių kopos, ties kuria dabar eina rezervato pažintinis takas, papėdėje. Namai pastatyti prie pat marių, iš karto už jų – alksnių guotai, kurie jau daugelyje vietų buvo užpilti nuo stataus šlaito byrančiu kopų smėliu.
Naujuosiuose Nagliuose 1779 m. buvo funduota ir pastatyta mokykla, o 1792 m. čia buvo 18 ugniaviečių ir 106 gyventojai, kurių dalis buvo persikėlėliai iš užpustytų Karvaičių. 
Tikrasis kaimo nykimas prasidėjo 1836 m., kai nebegalėdami išgelbėti užpustomo kaimo, jo  gyventojai išsikėlė į Purvynę, po to - į Preilą, kurią saugojo nedidelė alksnių giraitė, ir pagaliau - į Pervalką, kurią laukinėje gamtoje kaip tik ir įkūrė Naglių žvejai. 1854 m. Naglių kaimas visiškai išnyko.

LOTMIŠKIS

Vokiškai Latte – kartelė, statinis, skersinis, Wald – miškas. Kaimas vadintas Lattenwalde, taigi pavadinimas Lotmiškis yra lietuviškas hibridas.
Šis kaimas gyvavo tik šimtą metų – 1664 m. buvo paminėtas pirmą kartą, o jau 1762 m. pažymėta, jog „kaimas sunaikintas bedievių žmonių.“ Tai reiškia – rusų kariuomenės, baigiantis Septynerių metų karui. 
Keli likę gyventojai persikėlė į Šarkuvą ir Pilkopą. Lotmiškio likučius amžiams palaidojo smėlynai.
KUNCAI
„...su baime stebime, kaip nuo jūros pusės kaimo laukus apjuosia 100 pėdų aukščio kalnai, susirūpinę matome, kad jiems gresia nuo užpustytų Kuncų atslenkantis pavojus. Nuo Kuncų tuos kalnus gena pavojingas, sukeliantis kone be atvangos siaučiančias vėtras vakarų ir pietvakarių vėjas, pridaręs žalos visoje nerijoje, o ypač čionai, jis jau užžarstė kai kuriuos Rasytės laukus storu smėlio sluoksniu ir prinešė jo į tarp jų želiančius krūmokšnius.“ (R. B. Jachmann, 1825 m.)

Šio kaimo pavadinimo kilmė užpustyta kartu su juo, nors yra keletas teorijų. Dabartinio Klaipėdos miesto pietinėje dalyje taip pat buvo kaimas Kuncai. Vokiškai – Kunzen. Šis vardas gali turėti ryšį su vietovardžiu „Kunnzis“. Yra nuomonių, kad jis galėjo kilti iš žemaitiško patiekalo kiunkė. 
Žinoma, kad Kuncai įsikūrė 1452 m., 1555 m. buvo pastatyta bažnyčia. 1794 m. bažnyčia buvo apsupta stačių apie 2 m aukščio kopų ir po kelių metų turėjo būti uždaryta bei parduota kaip statybinė medžiaga kitam namui. Istorija byloja, jog prie kaimo užpustymo prisidėjo patys gyventojai, negailestingai išnaikinę juos globojusį mišką, o labiausiai kaltas buvo smuklės savininkas, iškirtęs aplink visus ąžuolus. 
Kaimas visiškai užpustytas 1825 m. Praėjus vos trims dešimtmečiams čia atpustyti bažnyčios pamatai, o jos šventoriuje – kapai ir mirusiųjų kaulai. (žemėlapyje Kuncų įkūrimo ir užpustymo data 1452-1825 m.)

PRĖDINĖ

Vokiškai ši gyvenvietė vadinta Preden, o vardo prasmė kildinama iš kuršiško žodžio prede – pušis, greičiausiai dėl kaimą supusių medžių. Taip kuršiai ir sakydavo – Preeden. 
Kaimas gyvavo XVII amžiuje tarp Rasytės ir Pilkopos. Aiškiausia šio užpustyto kaimo istorijoje yra jo vieta, nes 1825 m. buvo atpustytos bažnyčios šventoriaus liekanos ir kapinės. Tai ir nurodo, kad Prėdinė buvo įsikūrusi kiek už Rasytės. Daugiau informacijos apie gyvenvietę neišliko.

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-05-17