header image

Sovietmečio architektūra

Po II pasaulinio karo stojęs sovietinis laikotarpis Kuršių nerijoje taip pat paliko ne vieną dėmesio vertą pastatą, kurio architektūra pasižymėjo laikmetį reprezentuojančiu architektūriniu stiliumi, formomis. 

Nuo 1945 m. Kuršių nerijos gyvenvietės vystėsi kaip žvejų kolūkio gyvenvietės. Taip pat čia buvo pakrantės pasienio ruožas.  Todėl ir statomi statiniai buvo pritaikyti šioms funkcijoms – žuvies priėmimo punktai, žuvies apdirbimo įmonės bei pasienio kariškiams skirti pastatai. 
Tačiau jau  1953 m. buvo perstatytas Nidos švyturys – profesionalios architektūros statinys, kuris 2017 m. kartu su kitais Nidos švyturio statinių komplekso senaisiais statiniais įtrauktas į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą.

Vis dėlto dar iki šeštojo dešimtmečio Nida tebuvo apleistas kaimas, kuriame buvo įsikūręs žvejų kolūkis. Ji pirmiausia buvo įdomi nebent pavieniams menininkams. Tačiau septintajame dešimtmetyje viskas pradėjo keistis. Tai susiję su 1961 m. įkurtu Neringos miestu.

Pirmasis Neringos architektūrinės plėtros laikotarpis 1961 – 1967 m. Jį galima pavadinti modernistiniu, jo pagrindiniai kūrėjai buvo Kauno architektai, kurie turėjo svarbią užduotį pastatyti gyvenvietės plėtrai būtinus pastatus. Šio laikotarpio palikimą dar galima atsekti atsimenant Kultūros centro “Agila” pastatą, restoraną su valgykla (fasadas pakeistas), paštą (kuris šiuo metu rengiasi rekonstrukcijai) ir Nidos prieplauką, kuri tapo architektūros paveldo objektu. Dabartinėse Naglių ir Lotmiškio gatvėse ketinta sukurti romantinę muziejinę aplinką su pakrantėje eksponuojamais žvejų laivais ir džiūstančiais tinklais. Tačiau jau tada architektai kėlė klausimą, kokią Neringą nori matyti Lietuva ir kokioje Neringoje nori gyventi vietiniai gyventojai – su daugiaaukščiais ar tradiciniais Kuršių nerijos namais.

Tuomet buvo susitarta, kad turi nugalėti tradicija. Augančio miesto plėtrai ir jo gyventojų poreikiams naujoms statyboms buvo parinktos kitos teritorijos, kiek atokiau nuo marių. 1967 m., Neringos vyr. architektu pradėjus dirbti Algimantui Zavišai, į Kuršių neriją su savo projektais atėjo klaipėdiečiai architektai.  Prasidėjo taip vadinamos regionalizmo architektūros laikmetis, kurio vienas iš pagrindinių bruožų – visi plokščiastogiai namai buvo uždengiami šlaitiniais stogais. Lygiagrečiai buvo statomi daugiabučiai gyvenamieji namai  ne pagal tipinius sovietmečio projektus, o pagal Kuršių nerijos gamtinei aplinkai pritaikytus individualius projektus. Nidoje buvo realizuotas vertingos urbanistinės struktūros Kopų gatvės kvartalas (architektas R. Kraniauskas), kuris darniai įsiliejo į kopų kraštovaizdį. Juodkrantėje buvo statomi Ievos kalno gatvės daugiabučiai gyvenamieji namai. Architektūros specialistų nuomone Nidos Kopų gatvės kvartalą reikia saugoti kaip daugiabučių namų unikalų pavyzdį, neleisti šiems namams „apaugti“ priestatėliais ir tvarkyti jį tik kompleksiškai.

Didžiausią indėlį į to meto architektūrinį Neringos gyvenviečių veidą įnešė pats miesto vyr. architektas Algimantas Zaviša. Išlikę vadinamo Zavišos laikotarpio pastatai – ką tik rekonstruota “Santauta” Juodkrantėje, poilsio namai „Guboja“ (autorius A. Zaviša) Nidos pamaryje, poilsio namai „Pilkopė“ Juodkrantėje (autorius A. Zaviša), ryškiai etnografinėje Nidos dalyje išsiskyrė restoranas „Ešerinė“ (autorius V.Guogis) ir , žinoma, Neringos savivaldybės pastatas (autorius G. Tiškus). Daug šio laikotarpio pastatų jau rekonstruoti arba dar laukia investuotojų, kaip antai buvę rašytojų poilsio namai, dabar vadinami „Plunksna“.

Džiugu, kad atėjo laikas įvertinti ir šių penkių dešimtmečių palikimą. Itin didelio dėmesio susilaukė grupės autorių – istorikų, architektūros tyrinėtojų Marijos Drėmaitės, Vasilijaus Safronovo, Viltės Migonytės – Petrulienės ir Martyno Mankaus knyga „Neringos architektūros gidas“, kuri leido suprasti, jog sovietmetis turėjo savo braižą Kuršių nerijoje, kad tuomet taip pat kūrė daug talentingų architektų. Šis palikimas taip pat  vertas dėmesio, kaip ir tradicinė ikikarinė Kuršių nerijos architektūra.

Knygoje išsamiai išnagrinėta Neringos architektūros raida, aprašyti vertingiausi jos pastatai. Akivaizdu, kad Neringoje kūrė žinomi Lietuvos architektai - modernizmo architektūros bangą pakeitė regionalizmo mada – kiekvienu laikotarpiu buvo sukurta pastatų, kurie yra verti išlikti, o vienas jų yra įrašytas į  kultūros paveldo sąrašą.

Nidos prieplauka
Naglių g. 16.
Plėtojant kurorto viziją, visoje Neringoje planuota išvystyti aktyvų vandens turizmą. Kadangi Nidoje tuo metu veikė tik žvejų prieplauka, 1963 m. generaliniame plane buvo numatyta pastatyti molą su keleivine prieplauka.  Šį naujoviškos paskirties pastatą 1964 m. suprojektavo talentingas jaunas architektas Alfredas Paulauskas.  Pastatas buvo užbaigtas tik 1972 m. Prieplaukai parinktos modernios medžiagos – gelžbetonis ir stiklas, o pagrindiniu tarptautinio modernizmo stiliaus akcentu tapo įlaužtos formos (vadinamas drugelio) stogas – madinga to meto modernistų priemonė, daugeliui kėlusi romantiškų asociacijų – šviesaus pastato siluetas priminė virš marių sparnus išskleidusią žuvėdrą. Visą kompleksą vainikavo stebėjimo bokštelis.  Prieplauka ant marių kranto tapo naujosios Nidos kurorto akcentu – ji buvo matoma ir nuo marių, ir iš visų miestelio pusių. 2019 m. pastatas renovuotas pagal architektų Gintauto Vieversio ir Adomo Šablevičiaus projektą. Jame veikia restoranas „Nidos prieplauka“.

Nuotr. aut. A. Knašas

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-05-17