header image

Gražiausios vilos

JUODKRANTĖS VILOS
Vila „Flora“ , Kalno g. 7 , Juodkrantė
Ji dar vadinama kurhausu ir yra viena pirmųjų Juodkrantės vilų. Ją pasistatė vienas iš gintaro kasybos įmonės savininkų Mortzas Bekeris, jis ten ilsėjosi su šeima. Kai nutrūko gintaro kasyba, pastatas tapo pensionu, kuriame poilsiautojams buvo nuomojami 25 kambariai. Tai buvo vienas puošniausių ir prabangiausių pastatų besikeičiančioje Juodkrantėje. Prieš raižiniais, karnizais, langų apvadais puoštą  pagrindinį fasadą buvo lauko terasa, kurioje veikė kavinė. Vila traukė to meto poilsiautojus dėl kruopščiai prižiūrimo sodo,, gėlių laikrodžio ir vienintelio visoje Kuršių nerijoje fontano. Pastatas buvo visiškai perstatytas, tačiau išlaikė savo pirmykštę išvaizdą.

Muzikos paviljonas
Kalno g. 12 , Juodkrantė
Tokio tipo pastatai kurortuose neretai buvo statomi šalia didelių viešbučių, alėjose, parkuose, kur lankėsi daug poilsiautojų. Prieš paviljoną stovintis pastatas iki sovietmečio buvo vienas prabangiausių Juodkrantės viešbučių „Kurischer Hof“, kuriame vienu metu galėjo gyventi 100 žmonių. Tikėtina, kad paviljone koncertuodavo orkestras, kurio klausydavosi vasaros restorane sėdintys poilsiautojai. Pastatas puoštas dekoratyviniais elementais, jo estetiką galima vertinti kaip būdingą kurortinės aplinkos mažosios architektūros pavyzdį.

Vila „Elisabeth“
Kalno g. 5 , Juodkrantė
Vila priklausė kurorto puoselėtojo Eduardo Stellmacherio šeimai, ji pavadinta jo dukters Elisabetės vardu. Pastatas iš Kalno gatvės vilų išsiskiria netipišku fasadu, plokščiu stogu. Joje neįprastai komponuojama vokiškosios architektūros klasika – fachverkas, mūras ir medis. Iki šių dienų išliko nepakitusi ne tik vilos struktūra, bet ir šoniniame fasade esantis užrašas „ Vila Elisabeth“.

Vila „Bein“
Kalno g. 20 , Juodkrantė
Viena didžiausių vilų priklausė Cecilijai Bein, Variškių dvaro Tilžės apskrityje savininkei. Tikėtina, kad šis pastatas ilgainiui keitėsi, sovietmečiu buvo užstatyti lengvumą teikiantys balkonai, galerija. Nors vila iki šiol dar nerenovuota, joje išliko vertingų medinių fasado elementų, kurie buvo būdingi visoms kurorto viloms.

Vila „Jenny“
Kalno g. 22, Juodkrantė
Tai viena iš trijų Vilų kvartale (Villenviertel) ant kopos šlaito XIX a.  pabaigoje pastatytų vilų, kuriomis žavėjosi kurorto svečiai, daug dėmesio skyrė fotografai ir atvirukų leidėjai. Šaltiniuose rašoma, kad pastatas priklausė Louis Müller. Rytinėje pusėje esanti veranda  ir terasa – vieni būdingiausių kurortinių objektų elementų – buvo ne tik užuovėja nuo lietaus ir vėjo, bet ir formavo tam tikrus madingo ir pavyzdinio socialinio kurortavimo ritualus. Vila renovuota 2015-2016 m., tačiau iki šiol išliko nepakitusi. Vila šiuo metu priklauso Gamtos tyrimo centrui.

Vila „Hubertus“
Kalno g. 4 , Juodkrantė
Vila priklausė Louisui Stellmacheriui, Eduardo Stellmacherio sūnui, kuris perėmė tėvo verslą po jo mirties. Be nuomojamų šeimyninių ir vienviečių kambarių, jame buvo įkurtas paštas ir telegrafas, miško kasa, taip pat dirbo pakrantės fogtas – administracines, teismines bei visuomenės saugumo funkcijas vykdęs pareigūnas. Vila stovi anksčiau valsčiaus karčemai priklausiusiame sklype. Vila buvo įspūdingų architektūrinių formų, gausiai dekoruota augalinių motyvų kiaurapjūvio elementais ir tarpukariu garsėjo išpuoselėtu sodu. Vila. Iki šių dienų išliko ir galerijos, ir verandos.

Vila „Monbijou“
Kalno g. 24 , Juodkrantė
Vila prancūzišku pavadinimu „Monbijou“ (Mano brangenybė) – iki šių dienų bene prabangiausia Juodkrantės vilų kvartale. Ją XIX a. pabaigoje pastatė Dedat šeima, atvykusi į Juodkrantę iš Eitkūnų. Pastatas savininkams priklausė iki I pasaulinio karo, vėliau buvo nacionalizuotas ir naudojamas Klaipėdos miesto valdžios atstovų ir jų svečių reikmėms. Apie šią vila sklinda ne viena legenda. Viena iš jų pasakoja, kad viloje buvo apsistojęs Hermannas Göringas, todėl ji klaidingai buvo vadinta Göringo vila. Septintame dešimtmetyje čia veikė biblioteka, o nepriklausomybės metais įsikūrė seniūnija ir medicinos punktas. Vila beveik nepakitusi, neišliko tik priestato su įstiklinta veranda pastato  dėšinėje. 2019 m. atstatyta sode stovėjusi ažūrinė pavėsinė. Dabar pastatas priklauso Neringos savivaldybei.

Viešbutis „Sturmhoefel“ 
L.Rėzos g. 14 , Juodkrantė
Šaltiniuose rašoma, kad Otto Sturmhoefelio pastatytas viešbutis teikė apgyvendinimo paslaugas. 1923 m. viešbutį perėmė Karlas May. Kurį laiką jis vadinosi „Hotel May Sturmhoefel“,  vėliau „Hotel May“. Medinis dviejų aukštų pastatas unikalus istorizmo stilistikos formomis, ypač puošnus virš pastato tūrio iškilęs mezoninas. Pastatas visiškai restauruotas, atkurti istoriniai elementai – dekoratyvinių medžio drožinių detalės ir konstrukcijos bei puošybos elementai.

Vila „Liselotte“
Miško g. 5, Juodkrantė
Pensionato Rosenthal kompleksą sudarė dvi vilos, viena iš jų - „Liselotte“. Jose buvo įrengta 16 poilsiui skirtų kambarių. Kompleksas priklausė pirmajam Juodkrantės gydytojui Hermannui Ernstui Rosenthaliui.

Vila Lily
Miško. 9, Juodkrantė
Šią vilą 1904 m. įsigijo indoeuropiečių kalbų tyrinėtojas ir baltų filologijos pagrindėjas, etnografijos ir archeologijos srityse dirbęs Karaliaučiaus universiteto profesorius Adalbertas Bezzenbergeris. Iš pradžių pastatas buvo medinis, vėliau pakeista pastato architektūra, nutinkuoti fasadai. Vila išliko nepakitusi iki šių dienų. 2019 m. ji buvo kruopščiai restauruota.

Viešbutis „Bachmann“ , dabar poilsio namai „Kuršių kiemas“
Mško g.11, Juodkrantė
Pastatas sudaro bendrą kompleksą su šalia stovinčia įspūdinga vila „ Maria“, XIX a. pabaigoje priklausiusia L.Stelmacheriui. Vila buvo skirta poilsiaujančioms šeimoms.  Tuo metu šį mūrinį viešbutį valdė ponia H. Bachmann. Viešbutis plėtėsi, galų gale jame buvo įrengta 30 numerių, kur galėjo ilsėtis iki 80 žmonių. XX a. viduryje viešbutis buvo pavadintas “Tel Aviv”. Iki šiol tai yra vienas iš trijų viešbučių, kurie pakeitė pavadinimus, bet nepakeitė autentiškos paskirties. Įspūdingiausias viešbučio akcentas – gausiai medžio pjaustiniais dekoruotas balkonas.

NIDOS VILOS

Vila „Helene“
Skruzdynės g. 6, Nida
Vienas iš nedaugelio išlikusių šios istorinės teritorijos namų priklausė garsiajam Hermanno Blodės viešbučio kompleksui. Gausėjant vasarotojų skaičiui, buvo praplėstos  pagrindinio viešbučio pastato patalpos, ir kiek atokiau pastatyta nauja vienaaukštė mūrinė vila su mansarda.   Joje apsigyveno tuometis viešbučio savininkas Hermannas Blode. Po jo mirties 1934 m. pastatas ir toliau buvo naudojamas kaip šeimos gyvenamas namas.   
Išskirtinis pastato akcentas yra mansardinio aukšto langų raudonų plytų mūro reljefiniai apvadai ir tarp pirmo aukšto ir mansardos  esantis raudonų plytų karnizas. Iki šių dienų neišliko pietrytinėje pusėje buvusi mansarda. Pastatas priklauso Neringos savivaldybei.

Vila „Charlotte“
Pamario g. 4.
XX a. pradžioje Nidoje iškilo vos keli poilsiautojams skirti pastatai. Tikėtina, kad vienas iš jų priklausė Annai Sakuth ir Johannui Jaudzimiui. Istoristinio charakterio vila panaši kitus to meto kurortinius pastatus. Ypač puošnūs šios vilos frontonai su organiškai įkomponuotais mediniais raižiniais. Tai vienas unikalesnių rekreacinės architektūros pastatų. Iki 1976 m. čia veikė Neringos savivaldybės vykdomasis komitetas. Vėliau pastatas buvo perduotas Neringos meno mokyklai, kur ji įsikūrusi iki šiol.

Viešbutis „Königin Luise“
Pamario g. 3.
Dabartinių poilsio namų „Jūratė“ vietoje nuo XVIII a. pirmosios pusės stovėjo karčema, kurią valdė Kuvertų šeima. 1834 m. pastatas atiteko Wilhelmui Schmidtui, o 1851 m. - Johannui Ernstui Gronwaldui. Pastarojo našlė ištekėjo už Christohp Blodės, karčemininko iš Pilkopės – taip karčema, kurioje tuo metu taip pat buvo nuomojami kambariai, atiteko Blodės šeimai. 1912 m. vitoje seno medinio vieno aukšto su pastoge namo buvo pastatytas triaukštis mūrinis viešbutis su mansarda ir šiauriniame fasade įrengta įstiklinta veranda. Pastatas tapo vienu didžiausių ir puošniausių Nidos akcentų, matomų daugelyje XX a. pradžios fotografijų. Tikėtina, kad tik tada jis ir buvo pavadintas „Hotel Königin Luise“, nes 1910 m. Vokietijoje buvo minimos Karalienės Luisės 100-osios gimimo metinės. Viešbutis dar kartą buvo išplėstas ir perstatytas 1930 m. pagal architekto Herberto Reismanno projektą. Sovietmečiu jis ilgai stovėjo apleistas, tik apie 1986 m. buvo atstatytas. Entuziastų dėka pavyko išlaikyti buvusią pastato architektūrą, nors sovietmečiu tai nebuvo paprasta. Įdomu tai, kad nuo pirmojo pastato išliko ta pati verandos langų forma.

Jaunimo turizmo nakvynės namai                     
Naglių g. 27.
Kaip rašoma šaltiniuose, vieno aukšto medinis pastatas pačiame Nidos centre buvo statytas kaip jaunimo nakvynės namai. Siekdama suaktyvinti vokiečių veiklą Klaipėdos krašte, juos įkūrė Vokiečių jaunimo sąjunga. Rytų Prūsijoje tokius namus pradėta statyti dar prieš I pasaulinį karą, o jų steigimu rūpinosi Klaipėdos autonominės įstaigos. Tokiuose namuose nebrangiai galėjo apsistoti 40 – 50 žmonių. Namą dengia pamario kraštui būdingas laužytų formų stogas, kurio galus puošia vėjalentės. 2017 m. atlikta kapitalinė pastato rekonstrukcija, o 2021 m. jame atidarytas Kazimiero ir Virginijos Mizgirių įkurtas Gintaro muziejus.

Carlo Knaufo namas
Skruzdynės g. 15
Tapytojas Cralas Knaufas priklausė Nidos dailininkų kolonijai. Kaip ir daugelio į šį kraštą atvykusių vokiečių menininkų, jo kūrybą inspiravo Kuršių nerijos kraštovaizdis. Carlas Knaufas 1931 m. įsikūrė Nidoje ir liko čia iki mirties. Jis palaidotas etnografinėse Nidos kapinaitėse 1944m.  Medinį namą su dirbtuvėmis suprojektavo vienas žymiausių šio krašto architektų Herbertas Reismannas. Vieno aukšto pastatas išsiskiria gausia pamario krašto architektūrai būdinga puošyba. Pastate iki šių dienų išliko daug autentiškų elementų. Pertvarkant namą 1965m. , 1974m., ir 2005m., šiaurės rytiniame fasade buvo pakeisti langai, pietvakariniame - praplėstas tūrinis stoglangis ir atliktas vidaus patalpų remontas.

Thommo Manno vasarnamis
Skruzdynės g. 17, Nida
1929 m. vasarą pirmą kartą Nidoje apsilankęs Thomas Mannas su žmona Katia buvo, anot paties rašytojo, „pagauti neapsakomo tos gamtos savitumo ir grožio, fantastinio klajojančių kopų pasaulio“ ir greitai nusprendė čia „įsigyti nuolatinę buveinę“. 1930 m. Nidoje ant Uošvės kalno pagal architekto iš Klaipėdos Herberto Reissmanno projektą buvo pastatytas vasarnamis, kuriame rašytojas Thomas Mannas su šeima praleido tris vasaras (1930–1932 m.). 1939 m. Thomo Manno vasarnamis buvo nacionalizuotas ir pertvarkytas į medžioklės namelį „Briedžių giria“. Pokariu pastatas smarkiai nukentėjo.
Lietuvos TSR rašytojų sąjungos pirmininko Antano Venclovos iniciatyva XX a. 6-ajame dešimtmetyje namas buvo suremontuotas ir jame buvo apgyvendinti į Neringą atvykę dirbti specialistai, o 1965 m. jis buvo perduotas Klaipėdos miesto bibliotekai.
1995–1996 m. pagal išlikusius architekto H. Reissmanno brėžinius ir Thomo Manno dukters Elisabeth Mann prisiminimus, namas buvo dar kartą restauruotas, stengiantis atkurti autentišką jo išvaizdą.

Nuo 2014 m. muziejuje veikia nauja ekspozicija. Moderniųjų technologijų dėka ji ne tik primena Nobelio premijos laureato gyvenimo bei kūrybos faktus, bet ir poetiškai atkuria jo vasarnamyje praleistų dienų atmosferą.  
Daugiau inf. int. svetainėje: www.neringosmuziejai.lt

Vila „Miško namas“
Pamario g.  11, Nida
Šio namo likimas ypatingas. Jis priklausė iš Norvegijos kilusių Rusnės pirklių Ankerių šeimai.  1937 m. žiemą namas buvo parduotas Nidos prekybininkui ir viešbučių savininkui Johann Michael Froese – Ernst‘o H.Anker‘io (jaunesniojo) uošviui. Sumanų prekeivį labiau domino ne pats namas (t.y. išorė), kiek mediena, mat namas buvo pastatytas iš rinktinio Sibiro maumedžio. Šios rūšies mediena pasižymi dideliu ilgaamžiškumu ir atsparumu grybo puviniui, ypač padidėjusios drėgmės sąlygomis, kokios didesnę metų dalį yra Nemuno žemupyje. Tų pačių metų gegužės pabaigoje išardytas namas dalimis perplukdytas į Nidą, kur vidurvasarį sudėtas į naujai statomos vilos atramas, skersinius ir sienojus. Neperdirbti panaudoti langų rėmai ir durys, naujam namui sėkmingai pritaikyti meistrų darbo vidiniai ir išorės laiptai, sudėtos čerpės. Jauki vasarvietė kopos papėdėje vadinosi Miško namas (Waldhaus-Froese) ir buvo pagrindinės gatvės (Hauptdorfstraße) puošmena. Manoma, kad įspūdingos išorės namas suprojektuotas Klaipėdos miesto architekto prof. Herberto Reissmann‘o. Mažai pasikeitęs Miško namas išliko iki šių dienų. Statinys pelnė namo, atplukdyto iš Rusnės, pavadinimą.
Daugiau inf. int. svetainėje:  www.silaine.lt

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-05-17