Jūrų muziejus

Šiauriausiame Kuršių nerijos taške – Kopgalyje, kur baigiasi 98 kilometrų ilgio Kuršių nerijos pusiasalis ir atsiveria Klaipėdos uosto vartai, yra įsikūręs Muziejus. XIX amžiaus antroje pusėje Kopgalyje buvo pastatyta gynybinė pajūrio tvirtovė – Nerijos fortas, kuris per Antrąjį pasaulinį kartą buvo beveik sugriautas. 1979 m. Nerijos fortas buvo atstatytas ir pritaikytas muziejaus poreikiams.
Neringos fortas, dar vadinamas Kopgalio tvirtove – vienintelis išlikęs XIX a. antrosios pusės Prūsijos karinio paveldo objektas Lietuvoje. Šiame Smiltynėje esančiame objekte šiuo metu veikia Lietuvos jūrų muziejus. XX a. 8 dešimtmetyje priimtas sprendimas steigti muziejų paskatino išsamius šios unikalios teritorijos tyrimus, kurie iki tol nebuvo vykdyti.
Forto istorija prasidėjo dar XVIII a., kai buvo parengtas blokhauzo (gynybinio pastato, pritaikyto šaudyti į visas puses iš kulkosvaidžių ir artilerijos pabūklų) projektas. Fortas pradėtas statyti 1865 m. ir iki 1897 m. buvo karinis objektas. Vėliau ši tvirtovė tapo nebereikalinga, nes ištobulėjo karinė technika, o ypač – jūrinių karo laivų artilerija. Taigi Kopgalio forte keletą metų veikė mokykla, čia gyveno mokytojas, ėjęs forto komendanto pareigas. Per Pirmąjį pasaulinį karą fortas taip pat buvo naudotas tik civilinėms reikmėms – rusų kariuomenei užėmus Klaipėdą, čia keletą dienų nuo priešo slėpėsi miestiečiai.
Lietuvai 1923 m. susigrąžinus Klaipėdos kraštą, prasidėjo uosto atgimimas. Neringos forto fosas buvo kanalu sujungtas su Kuršių mariomis, kad uoste tilptų visi žvejų laivai, tačiau buvo nuspręsta ten įkurdinti pasienio laivų bazę. Vis dėlto nėra duomenų, kad ji būtų veikusi, yra tik liudijimai, kad fortas buvo naudotas pramoginiams tikslams.
1939 m. Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą, forte vėl įsikūrė kariškiai, kurie besitraukdami 1945 m. išsprogdino vidinius jo pastatus (perimetro įrenginiai ir statiniai liko nepažeisti). Tais pačiais metais SSRS jūrų laivyno liaudies komisaro įsakymu buvo apibrėžta pasieniečių griežtai saugoma Klaipėdos prekybos uosto teritorija, į kurią pateko ir Kopgalio tvirtovė su kanalu. Vėliau prie forto, už pasieniečių užkardos, buvo įkurta Elektros žūklės laboratorija, o forto paternose – jos sandėliai.
1972 m. buvo pradėti išlikusių Kopgalio statinių – įėjimo tamburo su sargybine, poternų, parako sandėlio, amunicijos sandėlių ir platformų – esamos padėties fiksavimo ir tyrimų darbai. 1975–1979 m. vyko restauracija, kurios metu buvo atstatytas redutas (centrinis pastatas) ir fortas buvo pritaikytas muziejaus reikmėms. Šiandien, lankydami Lietuvos jūrų muziejų, galite apžiūrėti buvusius amunicijos sandėlius, parako saugyklas, poternas ir kaponierius, o vietoje pabūklų čia eksponuojami inkarai.

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-05-17