header image

Menininkų kolonija

XX a. pradžioje Nida tapo vokiečių dailininkų pamėgta vasarojimo ir kūrybinio darbo vieta. Atvykdavo tapytojai,  o kartu su jais fotografai, rašytojai, aktoriai, kompozitoriai, kurie vertino Kuršių nerijos grožį ir  atrado čia ramybės salą bei kūrybinio įkvėpimo šaltinį. Kopos, kurėnai, briedžiai, žvejai ir jų nameliai, kreivos smėlynų pušys ir kiti pajūrio vaizdai buvo mėgstamiausi jų motyvai.  

Spingsint žibalinėms lempoms, „dailininkų verandoje“ pas menininkų globėją Papa Blode iki išnaktų būdavo diskutuojama aktualiais meno klausimais, skambėjo muzika ir poezija. Čia gimė daug naujų idėjų, Nidą netgi galima vadinti vokiškojo ekspresionizmo lopšiu.

Garsas apie civilizacijos nepaliestą savitą Kuršių nerijos kraštovaizdį plačiau ėmė sklisti XIX a. pabaigoje. Šį vieną iš tolimiausių buvusių Rytų Prūsijos kampelių buvo labai sudėtinga pasiekti - tačiau Industrinės epochos siūlomi patogumai sudarė galimybę atrasti Kuršių neriją tiems, kas ieškojo ypač stiprų emocijų – būtent menininkams. Europos miestų menininkai vasarą mielai bėgdavo nuo rūkstančių kaminų ir ieškojo pačių gražiausių gamtos kampelių. Taip susikūrė nemažas dailininkų kolonijų  tinklas, ir Nida tapo viena iš jų. Ji dar būdavo vadina prūsiškuoju Barbizonu, pagal šią Prancūzijos vietovę, tapusia pirmuoju dailininkų prieglobsčiu. Nida, kaip viena didesnių kolonijų, yra ypatinga vertinama, todėl nenuostabu, kad Tomo Mano kultūros centras Nidoje yra Europos dailininkų kolonijų asociacijos narys. 

Dailininkai apsistodavo 1867 m. Skruzdynėje įkurtame Hermanno Blode‘s viešbutyje, kuris laikui bėgant tapo kolonijos centru. Dar buvo mėgiamas Martino Sakučio namas netoli prieplaukos ir kiti žvejų namai.

XIX a. pabaigoje Nidoje vasaromis pradėjo lankytis Karaliaučiaus meno akademijos profesoriai ir jų mokiniai. Vienas iš pirmųjų dar studijų akademijoje metais (1876–1879) čia lankėsi Lovisas Corinthas, o Karaliaučiaus meno akademijos auklėtinis Ernst Bischoff-Culm turėjo didžiausią įtaką Nidos dailininkų kolonijos formavimuisi. 

Vienas žymiausių Nidos svečių, ekspresionistas Max Pechstein, atvyko į Nidą  Berlyne parodoje (1909)   pamatęs Bischoff-Culmo tapytus Nidos peizažus. Po to jis dar penkias vasaras, iki 1939 m., praleido Nidoje, nutapė daug ekspresionistinių paveikslų. Nidos dailininkų kolonijoje dalyvavo įvairių stilistinių pakraipų – impresionizmo, realizmo, simbolizmo, natūralizmo – atstovai. 1913 m. Pechsteino ir Karlo Schmidt-Rotluffo pasirodymas kolonijoje sukėlė tikrą sąmyšį ir diskusijas tarp impresionizmo bei ekspresionizmo šalininkų. Po Pirmojo pasaulinio karo ekspresionistinė tendencija kolonijoje tapo pagrindinė
Vienas ryškiausių ekspresionizmo atstovų Ernst Molenhauer vedė viešbučio savininko H. Blode dukterį Hedvigą ir po nesėkmingo bandymo apsigyventi Amerikoje grįžo į Nidą. Jo supratimas apie šio krašto vertybes, šimtametes kuršininkų tradicijas buvo ypač reikalingas tuomet, kaip po I Pas. karo ėmė veržtis poilsiautojai, atsinešdami miesto kultūros atributus. Jis įkūrė „Tautinio kostiumo draugiją“, statybų policiją ir didžiulių pastangų dėka išsaugojo didelę dalį šio savito krašto kultūrinio paveldo. Galima teigti, jog jo dėka žvejo namo spalvos – rudai raudona, balta ir mėlyna - tapo tradicinėmis.

Nida, XIX a. dar vadinta ir „prūsiškąja Sachara“, XX a. buvo pakrikštyta ir „tapytojų rojumi“, ir „stebuklų žeme“, o H.Blode viešbutis buvo vadinamas Smėlio akademija. Mollenhaueris po karo pasitraukė į  Vokietiją ir įsikūrė Sylto saloje, primenančioje Kuršių neriją. Iš ten jis rašė  apie Nidą: „Tai kraštovaizdis tapytojams, kupinas šviesos ir erdvės, vandens ir saulės. Nida buvo susibūrimo vieta menininkams ir visiems žmonėms, ieškantiems nepalytėtos gamtos potyrių ir nekenčiantiems bet kokio sambrūzdžio“.

Iki 1945 m. Nidoje kūrė per 200 dailininkų, pusė jų buvo kilę iš Rytprūsių. Antrasis pasaulinis karas nutraukė Nidos dailininkų kolonijos istoriją. Blode‘s viešbutyje sukaupta įspūdinga paveikslų kolekcija 1945 m.,  pražuvo, dingo ir daugelio čia gyvenusių ir kūrusių dailininkų darbai. Didžioji kolonijos dailininkų dalis išsaugojo sentimentus Kuršių nerijos gamtai ir, po karo negalėdami atvykti į Nidą, tapė „prisiminimų paveikslus“.
Per tūkstančio darbų kolekciją yra sukaupęs klaipėdietis Aleksandras Popovas. Jo iniciatyva įkurta viešoji įstaiga „Nidden“ atlieka didelį tiriamąjį darbą, leidžia knygas, katalogus. Nemažai originalų iš dailininkų kolonijos laikų  įsigijo Neringos muziejai.  2019 m. Vokietijos pilietei Ulla Rebentisch buvo suteiktas parko direkcijos įsteigto simboliško Kuršių Nerijos  baltųjų kopų ambasadoriaus vardas. Po metų ji padovanojo muziejui 7 paveikslus su Nidos motyvais. 

           
 

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-07-13