header image

Juodkrantės gintaro kasykla

Šiaurinėje Juodkrantės dalyje plytinti Gintaro įlanka turi unikalią ir turtingą istoriją. Dabar sunku patikėti, tačiau XIX a. šioje vietoje virte virė darbas, ir tai buvo didžiausias Klaipėdos krašte tuo metu veikęs industrinis objektas. Gintaro gavyba Kuršių mariose taip išgarsino Juodkrantę, jog ši iš vargano žvejų kaimelio per palyginti trumpą laiką tapo vienu lankomiausių Rytprūsių kurortų. 

Nuo ko viskas prasidėjo? Vokietijos valdžiai reikėjo pagerinti susisiekimą Kuršmarėmis tarp Mėmelio ir Karaliaučiaus, todėl nuo 1855 m. buvo pradėtas gilinti marių farvateris (vandenkelis). Tai kainavo nemažus pinigus. 

Darbininkai naudojo žemkases, ir ypač ties Juodkrante jos iškeldavo vadinamąją mėlynąją žemę su mažesniais ar didesniais gintaro gabalais, kuriuos jie tarp savęs pasidalindavo. Tarpukario spaudoje rašoma, jog kartą Juodkrantėje apsilankė smulkias prekes pardavinėdavęs žydų kilmės Moritzas Beckeris. Sužinojęs, kad darbininkai iškasamoje žemėje suranda gintaro, paprašė vieno žvejo jį laiveliu nuplukdyti iki žemsemės. „Jis atidžiai sekė, kiek darbininkai randa iškasamose žemėse gintaro gabalėlių. Sumurmėjęs kelis nesuprantamus žodžius ir paglostęs savo barzdelę, paprašė, kad žvejys vėl jį grąžintų į krantą“, - rašoma 1937 m. publikuotame straipsnyje.

M. Beckeris greitai užčiuopė aukso gyslą: jis parašė valdžiai raštą, prašydamas leisti jam gilinti garlaivių vagą pačiam samdant darbininkus, pasirūpinant žemkasėmis be jokio atlygio. Sąlyga viena: už darbus nemokamai jam perleisti visą rastą gintarą. Valdžiai tokios sąlygos buvo priimtinos. M. Beckerio partneriu tapo verslininkas iš Mėmelio Wilhelmas Stantienas. 1858 m. įkūrus firmą „Stantien  & Becker”, gimė tikra gintaro imperija. Nuo 1862 m. per beveik 30 metų iš Kuršių marių dugno iškasta 2 250 tonų gintaro. Apie 40 metų gyvavusi firma kasė gintarą ir Karaliaučiaus srityje esančiuose Palmininkuose bei prekiavo žaliava pasaulinėje rinkoje. 
                                                                     
Savo veiklos aušroje bendrovė turėjo tik tris rankines žemkases, tačiau verslui įgavus pagreitį Kuršių mariose ėmė pūškuoti 21 garinė žemsemė, kurioms ir buvo suformuotas uostelis, dabar žinomas Gintaro įlankos vardu. 
Baltijos aukso gavyba buvo labai sėkminga, todėl ir darbininkų algos – viliojančiai didelės. Gandas apie gerai apmokamą darbą Juodkrantėje sparčiai plito, todėl žmonės ėmė plūsti į gintaro gavybos vietą: vienu metu čia dirbo net apie 1 tūkst. darbininkų. Skurdus žvejų kaimas patyrė savotišką demografinį sprogimą: klestint gintaro gavybai kaimelio gyventojų skaičius nuo 170 per keletą metų šoktelėjo iki 851 (1885 m.). Juodkrantė gyventojų skaičiumi pralenkė Nidą ir tapo didžiausia gyvenviete visoje Kuršių nerijoje. Kokią įtaką gintaro kasyklos turėjo šiam kurortui įrodo ir kita statistika: 1905 m. Juodkrantėje gyveno jau tik 465 žmonės.

Pati gintaro gavyba vyko pasitelkiant tiems laikams moderniausią techniką. Garinės žemkasės (nuo 12 iki 18 arklio jėgų) kaušais, kurie kilo ir leidosi, rausė marių dugną ir iškeldavo žemės, smėlio, medžio atliekų bei gintaro mišinį. Taip būdavo formuojamas griovio latakas dugne. Smėlis, kriauklelės ir gintaras žemkasėje būdavo iškratomas ant tiltelio, nuo kurio slysdavo į geležinį sietą. Pro jo žirnio didumo skylutes smėlis birdavo į plausto dėžę, o gintaras pasilikdavo. Darbininkai šiaurės aukso grynuolius dėdavo į statines, vėliau plaudavo ir atskirdavo nuo priemaišų. 1868 m. išgautas rekordinis metinis gintaro kiekis – per 94 tonos. Vidutiniškai per metus būdavo iškasama 75 tonos gintaro. 

Beje, gintaro klodų Kuršių mariose esama ir dabar: spėjama, kad ties Juodkrante slūgso 112 tonų baltiškojo aukso, kurio gavybą svarstoma vykdyti ne pramoniniu, o turistiniais tikslais. 

XIX a. vykęs farvaterio gilinimas turėjo įtakos ir Juodkrantės kraštovaizdžiui: didelis kiekis iš marių dugno iškasamo grunto buvo išpilamas pakrantėje. Pilant žemę, nerijos krantas kai kur praplatėjo pusšimtį metrų. Žemė buvo panaudota ir statant Juodkrantės prieplauką. 
Priešais Gintaro įlanką ėmė kurtis visa darbininkų kolonija, kurią vadino Kalifornija. Dalis žemkasių darbininkų, firmos valdininkų apsigyveno kaimelyje. Bendrovė išlaikė žemkasių mokyklą, nuolatiniam darbui buvo pakviestas gydytojas. Net ir gerai apmokami, gintaro kasėjai vien uždarbiu neapsiribodavo: jie įsigudrindavo vogti iškastą gintarą. Ir labai išradingai.  Samdiniai atsinešdavo duonos kepalą, į kurio vidų paslapčia prigrūsdavo gintaro. Su tuo pačiu kepalu, niekam neįtariant apgaulės, grįždavo iš darbo namo.  

Kasdami iš marių dugno žaliavą darbininkai aptikdavo ir įvairiausių keistenybių: gintarinių sagučių, figūrėlių, vamzdelių ir kitokių paslaptingų, žmogaus rankų darbo reliktų. Iš pradžių net nesuvokta, jog stovima ant pasaulinės sensacijos slenksčio: žmonės tuos paslaptingus Kuršmarių dugno siurprizus dovanodavo. Kuršių nerijoje apsilankius Karaliaučiaus profesoriui Gustavui Berendtui, viskas pasikeitė: gimė Juodkrantės lobio legenda. 

Mokslininkai netruko išsiaiškinti, kad Kuršmarėse glūdėjo neolito ir bronzos amžiaus dirbiniai. Buvo surinkta jų kolekcija (434 vienetai), kuri dar labiau išgarsino Juodkrantę. Rinkinys buvo eksponuojamas Čikagoje, Londone, Sankt Peterburge, Berlyne. 

Iki šiol yra svarstoma, kaip ir kodėl akmens amžiuje įvairiausi gintaro papuošalai, amuletai ir kiti žmogaus rankomis padaryti dirbiniai pateko į Kuršių marias. Viena iš versijų – anuomet čia būta svarbios aukojimų vietos. Spėjama, kad gintaras aukotas arba į vandenį, arba į šlapynes. Panašus alkas yra Latvijoje, ties Kolkos iškyšuliu. Dalis gintaro dirbinių mariose galėjo atsidurti šioms nuplovus buvusias neolitines gyvenvietes. 

Kuršmarių dugno žvalgybai XIX a. buvo pasitelkiami net narai. Nuvykęs į Paryžių, į naujausių techninių išradimų parodą, W. Stantienas išvydo įrangą demonstravusius narus: su skafandrais, deguonies žarnomis, griozdiškais kostiumais. Tačiau tai buvo tų laikų inovacija. Gintaro magnatas pasamdė keletą narų, įsigijo įrangos. Firma darbavosi ne tik Juodkrantėje, bet ir Karaliaučiaus srityje, Palmininkuose. Atvykę prancūzų instruktoriai negalėjo ilgai kęsti atšiauraus klimato, todėl greitai pasišalino, tačiau prieš tai apmokę ištverminguosius Prūsijos lietuvius. Narų tikslas būdavo aptikti gintaringąjį sluoksnį. Tiesa, „gintaro ichtiandrai“ labai rizikuodavo savo sveikata: dėl primtyvios įrangos kentėjo plaučiai, ausys, kai kurie narai net apkursdavo. 

1993-1994 m. ir 1997 m. geologai, žvalgydami marių dugną, nustatė keletą perspektyvių gintaro žaliavos klodų. Minimas vienas apie 112 tonų gintaro telkinys ties Juodkrante ir dar keturi perspektyvūs kitose vietose. Iš viso – apie 350 tonų gintaro.

Teksto aut. Denisas Nikitenka

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-07-13