Preila

Preila yra įsikūrusi tarp Preilos ir Ožkų ragų, prisiglaudusi prie Preilos kopos, kuri pradžioje kėlė labai daug baimės. Gyventojai čia atkeliavo iš užpustytų Naglių, kurie iš pradžių kėlėsi į Purvynę, po to 1843 m.  įkūrė Preilą.Preilos gyventojams buvo pasiūlyta kurtis prie jūros, bet jie atsisakė, paaiškindami, kad 9 mėn. žvejoja mariose ir tik tris - jūroje, todėl prie marių gyventi patogiau.
Kuršininkų kalba preilis reiškia „nekviestą svečią“, prei-eilis – atvykėlis. Tai galėtų paaiškinti kaimo pavadinimo kilmę, tačiau jau 1730 m. žemėlapyje „ General-Carte von der Konigreich Preussen“ matosi vietovardis Preyl. 1797 m. yra pažymėtos Masze Preile ir Disze Preile įlankos, Preileracks (Preilos ragas). Tad Preilos vietovardžio aiškinimas yra iki šiol neatsakytas klausimas. 1849 m. į Preilą buvo perkelta mokykla iš Naujųjų Naglių. Ją lankė ir Pervalkos vaikai. Senąją mokyklą sunaikino gaisras, o 1907 m. buvo pastatyta naujas mūrinis mokyklos pastatas, išlikęs iki šiol. Dėl per mažo mokinių skaičiaus  2001 m. mokykla buvo uždaryta, dabar čia įsikūręs V.Miliūno bibliotekos filialas, į kurį užėjus galima gauti informacijos apie lankomas vietas. 
1871 m. Preiloje buvo suskaičiuota 18 namų ir 123 gyventojai. XX a. pradžioje kaimas ėmė augti, atsirado pirmieji viešbučiai. 1919 m. čia gyveno jau 238  žmonės.  1933 m. Lietuvos valdžia Preilą paskelbė vasarviete.
Baigiantis karui, kaimas stovėjo tuščias, vėliau grįžo keletas pasitraukti nespėjusių šeimų, pradėjo keltis naujakuriai. Ne viena senųjų preiliškių šeima buvo išvežta į Sibirą, po 1958 m. beveik visi senbuviai išvažiavo į Vokietiją. Šiuo metu čia gyvena apie 200 žmonių.
Preila vienintelė Neringoje dar primena žvejų gyvenvietę. Net 19 senųjų žvejų namų paskelbti architektūros paminklais, o naujoji architektūra gražiai dera prie senosios. Kitoje vienintelės kaimo gatvės pusėje  - miško apsuptos senosios etnografinės kapinaitės. 
Jauki pamario krantinė kviečia pasivaikščioti. Šalia jos vasaros sezono metu veikia kelios kavinės. Preila garsėja rūkyta žuvimi, tad nusipirkus pas žveją dūmais ir žolelėmis kvepiantį karšį, patariama suvalgyti čia pat prie marių įrengtoje pavėsinėje. Preiloje galima aplankyti puikiai restauruotą buvusio Preilos seniūno Labrenso vilą ir apžiūrėti nedidelę ekspoziciją. 
Šiaurės link veda neilgas pėsčiųjų maršrutas, pavadintas „Kuršių niūrija“ – klampojant smėliu  per nesibaigiančius kalnapušynus tikrai gali sukilti mintys apie kerštaujančią dievybę – kaip kadaise Kuršių neriją apibūdino keliautojai pašto traktu. Tačiau kalnapušynų kvapas ir puikus vaizdas nuo viršūnėje stovinčio aukšto suoliuko atpirks visus vargus.  
Pietinėje gyvenvietės dalyje galima užkopti ant Preilos kopos ir pasigėrėti kvapą gniaužiančiais vaizdais. Ten prasideda pėsčiųjų maršrutas pamariu iki Nidos.

Preiliškio Helmut Karallus pasakojimai, užrašyti apie 2010 metus:

Preiloje buvo apie 30 žvejybos licencijų. Daugiau būti negalėjo – toks vadžios parėdymas. Nauji žvejai galėjo atsirasti tik senajam mirus arba išsikėlus iš kaimo. Marių vanduo kartais būdavo toks skaidrus, kad žuvys matė tinklus ir į juos nelindo. Reikėdavo laukt kol sutems arba pakils vėjas. Žvejyboje kalbėta tik kuršiškai, nes kitomis kalbomis nebuvo žvejybos rakandų pavadinimų.
Žvejai vietoje mokesčių remontuodavo kelius. Valdžia ant kelio išpildavo krūvą žvyro, kurios viršūnėje įsmeigdavo pagalį su užrašyta pavarde. Jos savininkas turėjo pats susirasti molio ir  sutvarkyti gabalą kelio. Visi matė, kas dar nepadaręs savo darbo, ir jam būdavo gėda. Kelias per kopą buvo iš dviejų dalių – viena pusė suplūktas žvyras, kita – smėlis. Arkliui traukti vežimą aukštyn buvo lengviau kietu keliu, o žemyn patogiau smėliu, nedaužydavo arkliui kojų. 
Kopų želdinimui ir žolių sodinimui rinkdavo netekėjusias moteris arba našles. Taip jos užsidirbdavo pinigų pragyvenimui.
Preiloje buvo geriausias visos Kuršių nerijos futbolo stadionas – jis buvo pietinėje kaimo dalyje tarp paskutinio namo ir botelių. Čia žvejai susirinkdavo rungtyniauti. Kubillus pasakojo, kad buvo netgi Kuršių nerijos futbolo lyga, ir Preiloje visada buvo žaidžiamos finalinės varžybos. Žmonės suplaukdavo kurėnais iš visos nerijos kaimų ir ne tik žaisdavo, bet ir vakarodavo.
Preilos mokykloje vaikų  auklėjimu užsiėmė viengungis , linksmas ir muzikalus vyrukas. Jis sukūrė kaimo muzikantų kapelą, kuri koncertuodavo ir linksmindavo visus po varžybų. Vasaromis suburdavo vyresnių mokinių grupę ir linksmindavo poilsiautojus. Didžiausiame viešbutyje „Preilos briedis“  vakarais vaidindavo egzotiškas istorijas – iš nendrių pasidarydavo sijonus, išsiterliodavo suodžiais  ir ritmingai šokdami dainuodavo  „Habalaba – habalaba“. Kubillus paklaustas, kodėl nevaidino istorijų iš žvejų gyvenimo, atsakė, kad jos neįdomios.
Užrašė.: A. Feser.

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-05-17