Juodkrantė

Jeigu prieš daug metų būtų buvusi renkama vieta kaimui pagal vienintelį kriterijų – gamtos grožį, tai be abejonių ta vieta būtų tapusi Juodkrantė ( O.Schlicht) Jokioje kitoje vietoje nėra tiek įvairovės, kurią sudaro marių krantas ir raižyti kopų šlaitai. Tačiau nepaisant išskirtinio jos grožio, Juodkrantė yra viena jauniausių Kuršių nerijos gyvenviečių. 1650 m. Didysis hercogas davė įsakymą įkurti čia smuklę, nes šioje vietoje labai reikėjo dar vieno pašto stoties, o po 30 metų leido statyti namus žvejams. 
Nors Juodkrantės gyvenvietė yra žinoma dar nuo ordino laikų, tačiau ji buvo įsikūrusi prie jūros ir pamažu sunyko. 1615 m. rašoma, kad kaimas stovi ant jūros kranto gryname smėlyje, jo gyventojai maitinasi tik iš jūros pagauta žuvimi, neturi nei laukų, nei ganyklų.
Nuo seno ši nerijos vieta vadinosi Juoda vieta, Schwartenorta. Iš tikrųjų taip vadino ragą tarp kaimelio ir Griekų daubos. Ragas senuose žemėlapiuose yra aiškiai matomas  nes, žiūrint nuo marių, mišku apaugęs krantas buvo tamsus, palyginus su šalia esančiomis kopomis. Pusantro šimto metų kaimelyje gyveno 6 – 7 žvejų šeimos ir tik nuo XVIII a. kaimas ėmė plėstis. Iš užpustytų Karvaičių atsikėlę žvejai įkūrė savo koloniją keli km į pietus nuo kaimo. Reikėjo spręsti, kur perkelti Naglių bažnyčią – į Nidą ar į Juodkrantę. Buvo pasirinkta pastaroji, ir 1795 m. Juodkrantėje buvo pastatyta medinė bažnytėlė.  
Į marias buvo supiltas pylimas, prie kurio patogiai švartuodavosi žvejybinės valtys, o žvejai iškart iš laivų parduodavo žuvį čia kasdien atplaukiantiems klaipėdiškiams.
Keista, kad bažnyčia ir pastoratas buvo pastatyti apie 1,5 km piečiau nuo smuklės, o persikėlėliai iš Naglių ir Karvaičių dar toliau - apie 300 m. Pastorius labai skundėsi, kad bažnyčia ir pastoratas yra visiškai izoliuotas nuo abiejų Juodkrantės kaimų - šiaurėje nuo senojo kaimo su smukle  ir pietuose nuo naujojo kaimo. Marių pakrantėje buvo tokie statūs senųjų kopų ragai, kad pavasarį ir rudenį ar bet kada pučiant rytų vėjui pamariu  net būdavo negalima praeiti, nes visur telkšojo vanduo. Norint bent pasišnekėti su kokiu nors žmogumi, reikėjo eiti toli aplink mišku ir stačiomis kopomis. Po šių skundų valdžia leido šalia bažnyčios pasistatyti namą dar vienam žvejui. O lengvai ir patogiai praeiti pamariu buvo galima tik tada, kai XIX a. antroje pusėje gintaro kasėjai pakrantėje supylė didelius marių dugno grunto kiekius. Juodkrantė ne tik sujungė visas savo dalis, bet ir gavo apie 40 ha naujos žemės, kurioje vėliau atsirado namai.   
1807 m., bėgdama nuo Napoleono armijos, Juodkrantėje nakvojo karališka šeima. Karalius nakvojo pašte, o karalienė - mokykloje. Pasakojama, kad tą naktį kaime kilo didelis gaisras.
1820 m. Juodkrantėje gyveno tik 157  žmonės.
Tačiau netrukus buvo atkreiptas dėmesys į Juodkrantės grožį, ir jau 1840 m. čia pasirodė pirmieji   vasarotojai iš Klaipėdos ir Tilžės, o po 20 metų jau buvo surašytos kurorto taisyklės ir įvesta kurortinė tvarka.
1864 m. Juodkrantėje gyveno 383 gyventojai. Čia pradėjo kurtis gintaro kasybos įmonė, pakeitusi ne tik Juodkrantės, bet ir visos nerijos gyvenimą.
Nors Juodkrantei neteko keltis į kitą vietą, tačiau ir šio kaimo užpustymo pavojus buvo labai realus. Slenkanti kopa keliavo rytų link ir uždengė nemažą dalį senųjų parabolinių kopų. Dar 1860 m. buvo užpustytas Bloksbergas ir iki Juodkrantės kaimo buvo likę vos keli šimtai metrų. Tik milžiniškomis kopų apželdintojų pastangomis buvo laiku sustabdytas smėlis, ir mes iki šiol galime gėrėtis Juodkrantės sengire ir kelis tūkstančius metų siekiančiomis parabolinėmis kopomis. Kuriant Juodkrantės miško parką, vienas iš lankytinų objektų yra senojo miško liekanos po naujai pasodintų pušynų plantacija.
 

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-05-17