Tikėjimai ir prietarai

Žvejyba Kuršių mariose plokščiadugnėmis burvaltėmis buvo pavojinga, todėl kuršininkai, siekdami apsisaugoti,  prisigalvojo  įvairiausių nerašytų taisyklių ir prietarų. 

Iš A.Bezzenbergerio knygos „Kurische Nehrung und Ihre Bewohner“: 
Remdamiesi prietarais, kuriais  tikėjo tiek kuršininkai, tiek lietuvininkai, galime labiau suprasti pastarųjų būdą. 
Antai, šventinėmis dienomis, per Jonines ir ketvirtadienį vakare negalima eiti į žvejybą. 
Kai pastato naują kurėną, jį reikia apversti dugnu aukštyn ir virš jo kryžmai šaudyti. 
Prieš naudojant naujus ungurinius šniūrus, reikia virš jų  slapta persižegnoti ir dar spjauti ant jų, prieš išmetant į vandenį.
Jei nori tinklą naudoti pirmą kartą tais metais, reikia paguldyti kirvį ant slenksčio ir per jį tą tinklą pernešti . 
Virš naujų, dar nenaudotų tinklų reikia pakabinti maišelį su nuodinguoju činčiberiu, aršeniku ar kuo nors panašaus. 
Jei kam nors nelabai sekasi žvejyba, jis turi savo tinklą parako dūmuose parūkyti, arba iškirpti gabalą sėkmingo žvejo tinklo ir jį prisiūti prie savo tinklo arba ant to gabalo nuodų užpilti.

Iš Henry Fuchs knygos  “Tikėjimai ir prietarai Kuršių nerijoje”:
Kai tavo pasaulis vis dar pilnas paslapčių, įvairių nepaaiškinamų dalykų, turi juk surasti  jiems kokią nors priežastį. Kuršių nerijos žvejų fantazija galima tik žavėtis.
Pavyzdžiui, per šv. Petrą negalima žiūrėti į veidrodį, nes kirminai duoną užpuls. Na žinoma, juk vasara vis karštyn,  musių vis daugyn, tai po Petrinių jos ir tupia ant duonos, kad palikuonims būtų ko valgyt.
O kodėl mažiems vaikams jokiu būdu negalima su žirklėmis karpyti nagų, jie ir patys negalėjo paaiškint. Negalima ir viskas.
Ant durų pakabinta pasaga turėtų padėti, kad nekristų gyvuliai. Ar kada nors padėjo, niekas negali pasakyti, aišku tik viena, kad bent jau niekam nepakenkė.
Nėščios moterys vis žiūrėjo, kad tik nereiktų pralįsti po pakabintomis skalbiniams virvėmis. Jei taip atsitiktų, tai virkštelė apsisuktų kūdikiui aplink kaklą ir galėtų jį pasmaugti. Juk tikrai visko gali būti!
Bet linksmiausia yra tai, kad  patyręs pajūrio gyventojas neturėjo abejonių, jog jūroje yra undinių. Vienas visų gerbiamas žvejas esą pats undinę matė už kokių 15 – 20 žingsnių. Beje, kaip tik tą vasarą atvykęs dailininkas prie jūros buvo įkurdinęs aktų tapymo studiją. Ir būtent „undinės“ jam ten dažnai pozavo. Apie šį įvykį kaime dar metų metus pasakojo.
Merginos, norėdamos kuo anksčiau sužinoti, kas bus jų būsimasis, Naujų metų naktį dvylika kartų apeidavo aplink namą, kad išsipildytų jų noras. Tik jos turėjo saugotis, kad kokia pavyduolė slapčia nenukirptų jų žiursto raištelio, nes tada tapsiančios nevaisingos.
Niekas nenorėjo būti paskutinis, kuris ką tik gimusią mergaitę suvyniodavo į vyriškus marškinius, o berniuką į moteriškus. Visi tikėjo, kad suaugę tuomet neturės bėdų po vestuvių. 
Naujagimio galvytę uždėdavo ant namų biblijos ir tą kambarį laikė apšviestą dieną ir naktį, kad piktųjų dvasios neįgautų galios. Šis tikėjimas buvo toks savaime suprantamas, kad naujagimio susilaukusių šeimų trobelėse naktį deganti šviesa visam kaimui suteikdavo jaukumo.

Kaukai ir aitvarai
Tikėjimai ir prietarai žvejų gyvenime buvo kasdienybė. Apsisaugojimui nuo piktųjų dvasių buvo atliekami įvairūs ritualai. Tačiau buvo tikėta ir keistomis būtybėmis, kurios galėjo būti naudingos. Tai bezdukai arba barstukai, aitvarai ir kaukai.
Bezdukai arba barstukai - tai barzdoti žmogeliukai, kurie gyveno miškuose po medžiais, dažnai po šeivamedžiais, kurie liaudyje vadinti bezdais. 
Aitvarai -tai skraidančios būtybės,  panašios į ugninį pagaikštį, žaltį, paukštį, o gyvenamose patalpose pasirodydavę gaidžiu, katinu. Apie savo buvimą aitvaras pranešdavęs prie namų numesdamas anglies gabaliuką. Jeigu žmonės gerai jį šerdavę, prižiūrėdavę, aitvaras šeimininkams nešdavęs turtus, pieno ir kitus maisto produktus, kartais dirbdavęs ūkio darbus. Jis gyvenęs svirnuose, jaujose, kamarose ir valgydavęs tokį maistą, kurio joks žmogus nebuvo ragavęs. Aitvarą buvo galima nusipirkti, pasigauti, prisivilioti, rasti.

Kuršių nerijoje labai populiarūs buvo kaukai.
Kaukas - tai mitinė būtybė, namų dvasia, kuria tikėjo daugelyje Lietuvos vietų. Kaukai apibūdinami kaip barzdoti sprindžio dydžio padarai, dažnai įsivaizduojami kaip maži vyriškos, o kartais ir moteriškos lyties žmogeliukai. Tikėta, kad maldų ir apeigų pagalba kaukus esą galima “pririšti” prie namų - tada jie apsigyvendavę name ar svirne ir nešdavę šeimininkui turtus. Apie savo pasirodymą kaukas pranešdavo numesdamas kokį ženklą, dažniausiai skiedrą. Jei žmonės įsileisdavo kauką, rūpindavosi juo, maitindavo augaliniu maistu, tai jis atsidėkodamas prinešdavo vogtų grūdų, šieno, maisto produktų, dirbdavo kai kuriuos ūkio darbus, siūdavo batus. Kaukai dažniausiai pasirodydavo dviese.
Geriems žmonėms kartais pasisekdavę, ir kaukai pas juos apsigyvendavę. Jie padėdavę ūkyje ir nieko už tai neprašydavę. Taip pasakojama ir vienoje sakmėje. Vargingas ūkininkas neturėjo kuo šerti arklių. Kartą pas jį apsigyveno du kaukai, kurie pašerdavo arklius. Viskas buvo gerai, kol šeimininkas nusprendė kaukams atsidėkoti ir pasiūti jiems drabužėlius, mat jie buvo nuogi. Tačiau pamatę rūbelius, kaukai apsiverkė ir dingo, nes tai buvo atlygis už darbą. Taip žmogus nesuprasdamas išvarė iš savo tvarto gerus padėjėjus kaukus.
Kaukus sunaikinti galėjo ugnis. Žmogus galėdavo trobą padegti. Jei troba sudegdavo, kartu sudegdavo ir kaukas. Kartais nereikėdavo net to. Nepamaitintas kaukas labai supykdavo, užsiliepsnodavo ir susidegindavo kartu su ūkininko svirnu.
Kaukas yra visai kitokia būtybė negu aitvaras. Jis arba maldų ir apeigų pagalba priviliojamas, arba pats pasirenka žmogų ir ateina jam tarnauti. Tiesa, tiek kauką, tiek aitvarą galima išsiperinti, tačiau tam reikia skirtingų kiaušinių. Aitvaras išsirita iš septynerių metų juodo gaidžio kiaušinio, o kaukas išsiperi iš per septintąjį gimtadienį pjauto kuilio pautų. Tačiau nei aitvarai, nei kaukai nebuvo tikri žmonių draugai. Jie padėdavo, bet neretai ir smarkiai žmogui pakenkdavo. 


 

Paskutinė atnaujinimo data: 2021-05-31